Religiniai, puolamieji, išlaisvinamieji, partizaniniai, politiniai, internacionaliniai, demokratiniai, ar šiaip – tik dėl to, kad jie man nepatinka. Visas pasaulis tikėjosi, kad Antrasis pasaulinis karas, atominė bomba ant Japonijos ikrės žmonėms proto, deja, be karo – kaip be duonos...
Kadangi mėgstu bendrauti, klausinėti žmonių (žmona tai vadina tardymu) apie jų gyvenimą, tai pasitaiko išgirsti įvairių, nevienareikšmių istorijų iš pirmųjų lūpų.
Šį kartą trumpi pokalbiai su skirtingais žmonėmis apie jų karą ir visiems užduotą vieną ir tą patį keblų klausimą.
Iki šių dienų pamenu pilnas ašarų uošvio akis
Pirmiausia apie man mielą ir brangų uošvį, deja jau amžinatilsį.
Žmogus praėjo Antrąjį Pasaulinį karą nuo 1941 birželio 22 iki 1945 gegužės 9 ir po to dar 10 metų praleido tremtyje. Noriu iš karto nuliūdinti sensacijų mėgėjus, nes tas, kas matė tikrą karą, tikrą tremtį, apie tai nešneka, nesiskundžia ir nesigiria.
Kiek jo neprašydavau papasakoti, niekada nesileisdavo į ilgas kalbas. Kartą jo tiesiog paklausiau, ar teko tau žiūrėti mirčiai į akis. Sutiksite, kad tai kvailas literatūrinis klausimas žmogui, praėjusiam patį baisiausią žmonijos istorijoje karą. Kiek patylėjęs prabilo: „Kartą mus paliko pridengti karių atsitraukimą. Turėjau kulkosvaidį. Aš nuo kalvelės da-da-da, da-da-da dudenu, žiūrėdamas per mažą taikinio apskritimą, o jie eina, bėga, lyg šokėjai suka suktuką tarp lekiančių kulkų, krenta. Pakyla ne visi, o pakilę vėl eina ir man atgal da-da-da, da-da-da. Jie atsitraukia, bando dar kartą pulti, vėl atsitraukia, vėl bando, slepiasi šliaužia, bet galiausiai apsikasa ir nutraukia beprasmį žaidimą su mirtimi. Mes nelaukiame naujo jų „pirueto“ tarp kulkų ir taip pat atsitraukiame, palikę ant žemės žmonių kūnų kauburėlius. Iš mūsų, pridengusiųjų tą siaurą ruožą, tik keletas išliko gyvų. Mane taip pat nesunkiai sužeidė. Kovos įkarštyje net nepajutau. Neskaičiavau, kiek mirties akių mačiau tame siaurame taikinio apskritime, bet po mūšio, viskam aprimus, nuoširdžiai buvo gaila visų. Juk jie taip turi mamas, tėčius, žmonas vaikus, bet nebuvo kada ilgai mąstyti apie gailestį, nes kuo toliau, tuo buvo baisiau.
Kai uošvis nutilo, jam uždaviau truputį keistoką klausimą: „Įsivaizduok, kad tu esi vadas. Turi 20 gerų karių, savanoriškai pasiryžusių įvykdyti bet kokį tavo įsakymą. 10 iš jų vedę ir turi vaikų, 10 nevedę. Kuriuos dešimt paliktum dengti atsitraukimą, iš anksto žinodamas, kad jiems išlikti gyviems šansų beveik nėra. Vulgariai išsireiškus, kuriuos pasiųstum į mirtį? Vedusius ar nevedusius?"
Uošvis ilgai tylėjo. „Neduok Dieve patirti tai, ką mes patyrėme“, – tarė tyliai ir pakilo nuo stalo. Tarpduryje stabtelėjo ir atsisuko. Iki šių dienų pamenu jo pilnas ašarų akis: „Aš tada buvau vedęs. Per stebuklą išlikau gyvas, o dauguma mano bendražygių pavirto į juodus žemės kauburėlius..." Nuo tos akimirkos su uošviu apie karą daugiau niekada nebekalbėjau.
Klausimas, po kurio nutrūko draugystė
Sunku suskaičiuoti kiek pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui vyko ir tebevyksta įvairiausių karų. Negali žmonija nurimti, pastoviai jai reikia aukų, didvyrių ir priešų ant kurių galėtų suversti visas savo nesėkmes.
Turėjau kolegą. Neblogai sutarėme, nes buvome vienos kartos, vienodų pažiūrų ir dirbome tą patį darbą. Tai tikrai buvo pavyzdys, koks turi būtį vairuotojas. Pasitempęs, tvarkingas, o į jo kabiną bet kuriuo paros metu galėjai drąsiai užeiti baltais rūbais. Tiesa, jis buvo karštakošis ir nemokėdavo paprašyti ar kažką pasakyti paprastai. Viskas būdavo sakoma įsakmiu tonu, kaip įsakymai, kuriems privalai paklusti. Manęs tai netrikdė, į tai žiūrėjau atlaidžiai, nes jis buvo praėjęs tarybinių laikų Afganistaną, o po tarnybos mokėsi Riazanės aukštojoje oro desanto vadų mokykloje, bet jos nebaigė. Kaip ten bebūtų, bet ir to užteko, kad jaustųsi vadu.
Vieną vakarą sėdint jo kabinoje, užėjus kalbai apie mūsų jaunystę, kariuomenę, jam uždaviau tą patį klausimą, kurį buvau uždavęs prieš daug metų uošviui. Kolega nesuprato klausimo esmės. Paklausiau tiesia šviesiai: „Turi 20 kareivių, dešimt vedę, turintys vaikų, dešimt – nevedę. Visi jauni, gražūs, profesionalūs, savanoriai. Kuriuos dešimt pasiųstum į mirtį ir padarytum juos nemirtingais spartiečiais?"
Kai jis suprato klausimo esmę, pradėjo savo išvedžiojimus. Viskas priklauso nuo to ar ano, reikia žinoti tą ir tą, įvertinti padėtį ir t.t. Pasijutau esantis karinio parengimo pamokoje. Kai atsibodo klausyti jo strategijos, mandagiai pertraukiau ir trumpai pasakiau: „Kol tu čia filosofuoji, priešai peržengė tavo ir tavo karių lavonus ir nužygiavo toliau“.
Nebuvau matęs jo taip užpykusio ir įsižeidusio. Nepatikėsite, po to klausimo, į kurį jis neatsakė tiesiai šviesiai, mes daugiau niekada nebevakarojome, o, išėjus dirbti į skirtingas įmones, net nesusiskambinome. Pagalvojau, kiek nedaug tereikia, kad nutrūktų draugystė, o karo metu, turbūt, už tokį klausimą, tikriausiai, mane būtų pastatęs prie sienos...
Trečias kartas nemeluoja?
Iš dviejų skirtingų kartų ir skirtinguose karuose dalyvavusių vyrų negavęs atsakymo, pasitaikius progai pabandžiau trečią kartą. Sako, trečias kartas nemeluos. Dalyvavau viename vakarėlyje, kuriame buvo nemažai jaunimo. Iš bendrų kalbų sužinojau, kad tarp svečių yra jaunuolis, dalyvavęs misijoje viename iš dabartinių karštų rajonų. Tyliai „pabėgau“ nuo žmonos ir įsimaišiau į jaunimo būrelį. Pasitaikius progai užvedžiau kalbą su dabartiniu Lietuvos kariūnu. Apie šį bei tą ir, žinoma, apie kariuomenę. Pasidalinau, kaip aš tarnavau, paklausinėjau, kaip dabar mūsų vaikinai tarnauja ir užvedžiau kalbą apie misiją.
Vaikinas vengė kažką plačiau pasakoti. Bendrais bruožais, kad buvo, vykdė tai, ką reikėjo, gerai maitino ir nieko netrūko iš buitinės pusės. Uždaviau ir jam neduodantį man ramybės klausimą.
„Žinai, dėde, kai nukrenta „visų bombų motina“, kai žemė po kojomis sudreba net esant toli nuo sprogimo epicentro, nebėra jokio skirtumo, ar tu vedęs, ar nevedęs, tiesiog nebėra kam tavęs pulti“, – prabilo su humoro gaidele balse.
– Na, o jei nebūtų tos bombos, ką pasiųstum į olas, kuriose slepiasi priešai? – neatlyžau.
– Ką vadas pasiųs, tas ir eis, – atkirto tvirtai kariškai.
– O jei pats esi vadas ir tau reikia priimti sprendimą? – nenurimau.
– Kai būsiu vadas, tada ir nuspręsiu. Jei neklystu, ten jūsų žmona jūsų ieško, – atsakė ir išėjo su jaunimu į lauką.
Jis buvo teisus, atsisukęs pamačiau už kelių žingsnių piktai į mane žiūrinčią žmoną.
Ir šių laikų kariūnas neatsakė į tokį, mano manymu, paprastą matematiškai ir strategiškai, bet morališkai sunkų klausimą.
O jei to paties kas paklaustų manęs? Irgi nebūtų lengva atsakyti... Jei žiūrėti iš praktinės pusės, tai gal tikslingiau būtų paaukoti vedusius. Jaunos našlės galėtų antrą kartą ištekėti ir susitvarkyti asmeninį gyvenimą. Našlaičiai liktų tėčio vietoje ir tęstų giminę, o valstybė jiems finansiškai padėtų. Jei netektume nevedusio, tai žmonijoje liktų viena tuščia vieta, kurios jau niekas neužpildys. Suprantama, koks bebūtų sprendimas, jis yra ciniškas kareivų atžvilgiu, bet, manau, dar ciniškesnis sprendimas yra apskritai pradėti karą, nes tie, kurie jį suplanuoja ir pradeda, nesikauna pirmose gretose...