Kodėl negirdime vieni kitų?
Kuo žmogaus sąmoningumas žemesnis, tuo jam sunkiau išgirsti kito nuomonę. Ir atvirkščiai, kuo jo pasaulėžiūra platesnė, tuo jis bus labiau linkęs įsiklausyti, rašoma pranešime spaudai. Žmogus svarstys, ar tai, ką išgirdo yra faktai, ar nuomonė, bandys tikrinti, ieškos daugiau informacijos, kels klausimus.
Tie, kas nesivargina to daryti ir ieškoti atsakymų, lieka prie nepajudinamos savo nuomonės ir dargi žūtbūt bando ją įpiršti kitiems (tu turi galvoti taip, kaip aš galvoju). Kai trūksta įsiklausimo, žinių, konfliktas gali pereiti net į agresiją – ne be reikalo sakoma, kad kumščiai pasileidžia tada, kai baigiasi argumentai.
Ar labiau išsilavinusio žmogaus nuomonė vertesnė?
Jei žmogus yra emociniame lygmenyje, kuriame dominuoja viena ar kelios negatyvios emocijos, tokios kaip puikybė, arogancija, pyktis, baimė, aistros, pavydas, sielvartas, kaltė, gėda, diskutuoti su juo visada bus sudėtinga. Kartais ir išsilavinę žmonės sunkiai leidžiasi į diskusiją ir nepriima kitokios nuomonės, nes gyvena puikybės lygmenyje ir yra įsitikinę, kad tiesiog neklysta.
Tie, kurių sąmoningumas jau leidžia gyventi drąsoje, nebijo būti sąžiningi prieš save ir kitus. Jie pripažįsta, kad kartais klysta, kartais susimauna ir, svarbiausia, kad daug ko dar nežino. Vienu protingiausiu žmogumi laikomas Albertas Enšteinas yra pasakęs „žinau, kad nežinau“ ir tai puikiai atspindi išmintingo žmogaus poziciją: kuo daugiau žinai, tuo daugiau supranti, kad nežinai. Taip kad išsilavinimas – dar ne rodiklis, kad diskusija bus kultūringa.
Teisinga tik ta nuomonė, kurią palaiko dauguma?
Visais laikais naujas, netradicinis požiūris skynėsi kelią nelengvai. Istorijoje pilna pavyzdžių, kai naujovę pasiūlęs žmogus buvo išjuokiamas, žeminamas ir tik po kurio laiko jo idėjos buvo pripažintos, įgyvendintos. Pavyzdžiui, Mikalojaus Koperniko argumentų, kad Žemė sukasi aplink Saulę, o ne atvirkščiai, kolegos astronomai nenorėjo girdėti.
Kas dabar paneigs, kad jie nebuvo puikybės užvaldyti ir dėl to aklai savo tiesų besilaikantys žmonės? Tiesa ir tai, kad kitokios, naujos, nepatogios nuomonės skleidimui visuomet visuomenėje buvo kuriamos kliūtis. Ir pandemijos metu vyksta panašiai – kitokia nuomonė išstumiama už paraščių.
Ką daryti, kai tavo ir tau brangaus žmogaus nuomonės išsiskiria?
Išmintingas geba patylėti. Jeigu matote, kad jūsų argumentai nebus išgirsti, kad tolimesnė diskusija beprasmiška, geriau ją gesinti. Siūlykite oponentui abiem likti prie savo nuomonių ir gyventi toliau: „Aš tave girdžiu, mano nuomonė kitokia, manau, kad šio pokalbio tęsti neverta.“ Aišku, tai padaryti nėra lengva, nes mūsų ego labai nori įrodinėti savo tiesą.
Jei diskusija visgi įmanoma, bandykite išgirsti kito argumentus klausinėdami: o kodėl taip manai; iš kur kilo šitas įsitikinimas ir pan. Taip abiem pusėms situacija gali nušvisti kitomis spalvomis arba bent pasijausite geriau, nes gebate priimti vienas kito nuomonę, nors ir skirtingą. Jei užduodami klausimai oponentui kelia tik vis didėjantį susierzinimą, tikėtina, kad jo emocinis intelektas sąmoningumas žemesnis, tad stenkitės neįsitraukti į konfliktą.
Kodėl suaugę žmonės, nesutapus nuomonėms, imasi patyčių?
Iš bejėgiškumo. Kaip elgiasi vaikai, kai neturi argumentų? Pradeda tyčiotis ar net užduoda. Dabar panašiai elgiasi ir kai kurie suaugę. Ypač nuvilia, kai tokią pagiežos kupiną retoriką renkasi valdžios atstovai. Jei mokytojas, stovėdamas prieš pradinukus, tyčiotųsi iš jų vien dėl to, kad šie yra jo pavaldume, būtų nei šis, nei tas.
O valdžios atstovai kartais sau leidžia taip elgtis.
Noras pažeminti kitą atsiranda iš klaidingų įsitikinimų – brokuoto failo, kuris greičiausiai susikūrė dar vaikystėje. Galbūt žmogus pats kažkada buvo tapęs patyčių objektu, o dabar turėdamas galios savo užslėptą pyktį nukreipia į kitus. Čia taip pat sąmoningumo lygmens klausimas: kuo daugiau neigiamų emocijų esame prikaupę, tuo daugiau tulžies liesime ant aplinkinių. O ir nebe reikalo sakoma, kad tikrą žmogaus veidą išvysi tada, kai jis gaus valdžios, statusą, pinigų.
Pastaruosius kelis metus viešojoje erdvėje matome labai daug neigiamos informacijos. Kaip ji mus veikia?
Mūsų smegenys veikia kaip imtuvas: įsileidžia energiją ir ją apdoroja. Tad ir visos negatyvios žinutės transformuojamos į mintis, o mintys virsta emocijomis, jausmais, pasmerkdamos mus betikslei kančiai. Kam to reikia? Savo mokymų metu patariu žmonėms kurį laiką atsiriboti nuo negatyvaus srauto arba jį sumažinti minimaliai. Tai ypač galioja tiems, kurie patys jaučia, kad negeba priimti grynos informacijos ir reaguoja emociškai.
Aš visada sakau, kad išgelbėsime pasaulį tada, kai padarysime pokytį savyje. Stebėkime save: kokios mintys sukasi galvoje, ką transliuojame kitiems. Kuo daugiau ten bus šviesos, gėrio, meilės, tuo labiau į gerą keisis ir visas pasaulis.
Sunkias mintis mėginkite nutraukti iškart, kai tik sąmoningai supratote, kad jos užvaldė: nukreipkite dėmesį į ką nors kitą ir neauginkite savyje negatyvumo. Kai didelis kiekis žmonių nuolat maudosi negatyvioje energijoje, ji stiprėja, kol virsta stichinėmis ar kitomis pasaulinio masto nelaimėmis. Ypač tie, kurie jau pasiekę aukštesnį sąmonės lygį ir geba valdyti savo emocinę būseną, šiuo laikotarpiu turėtų dar labiau stengtis visada save išlaikyti pliuse, t. y. pozityvioje mąstysenoje.
Kaip padėti sau, jei nuolat kankina nerimas ir baimė dėl ateities?
Baimė dėl ateities tai yra į išorę išstumta vidinė baimė. Palengvės tada, kai savyje nebeturėsime tos prikonservuotos neracionalios baimės energijos. Reikia ieškoti giluminių priežasčių, kurios pritraukia baimę ar kitas neigiamas emocijas bei sudėtingas situacijas.
Klauskite savęs, kas konkrečioje situacijoje mane erzina labiausiai, kokia emocija dominuoja – baimė, pyktis, neviltis ar kt. Ar aš galiu daryti įtaką šiai situacijai, o savo jausmams? Ar galėtų mano požiūris būti kitoks, jei taip, tai koks?
Be abejo, pačiam žmogui ne visada lengva sąmoningai sekti savo minčių eigą, atpažinti emocijas ir rasti priežastis. Tuomet gal vertėtų kreiptis į specialistą, į psichologą, kuris padės reflektuoti visa tai, kas susikaupė viduje per šį sudėtingą laikotarpį, patars kaip tvarkytis su vidine įtampa, nerimu ir kitomis prastomis emocijomis, darančiomis neigiamą įtaką darbingumui, santykiams ir sveikatai.