Antazavės mūšis, kuris įvyko 1944 m. gruodžio 27–28 d. Šiaurės Rytų Lietuvoje, buvo vienas iš pirmųjų ir sėkmingiausių mūšių, kur okupantai gavo skaudžią pamoką. Leitenanto Mykolo Kazano-Mutkos, Siaubo (apie šio kovotojo šeimą – Lietuvos rusus, mūsų Tėvynės patriotus, ateityje publikuosime straipsnį) vadovaujamas laisvės kovotojų būrys tada buvo apsistojęs Antazavės šile (į vakarus nuo Antazavės, Rokiškio r.). Čia pagal visas karybos taisykles, kaip patarė buvęs vokiečių kariuomenės leitenantas, o tada Lietuvos laisvės kovotojas Henrikas Hovė, buvo įrengti apkasai ir lizdai kulkosvaidžiams aplink visą stovyklą. Iškasti keli bunkeriai. Vienas jų – didžiausias, skirtas štabui. Stovykla buvo gerai saugoma ištisą parą. Kovotojai pasikeisdami budėjo prie miško keliukų ir proskynų (kvartalinių linijų) kruopščiai užmaskuotuose stebėjimo postuose. Tolimesnes miško prieigas nuolat stebėjo mobilūs žvalgai.
Nežinomas laisvės kovotojas (cit. K. Kasparas, Partiznai.org), perteikdamas kovotojų nuotaiką, kuri tada vyravo, savo dienoraštyje rašė: „Trečiadienis, gruodžio 27 d. Šiandien istorinė ir atmintina diena. Ji ilgai gyvens mūsų atmintyje, įnešdama į gyvenimą margą žibėjimą. Aušo rytas. Nebuvo nei šalta, nei šilta. Oras malonus. Po švilpuko visi pakilom ir pradėjome lįsti iš bunkerio. Vienmarškiniai, oro srovių glostomi, nubėgom prie balos nusiprausti. Unta, grįždamas nuo pamiškės, atnešė bulvių truputį. Jau buvome pristigę. Mes valgėme pusryčius. Juoda kava, duona ir sviestas – visi pusryčiai“.
Įdomi detalė – okupantų saugumas. Siekdamas likviduoti aktyvų kovotojų vadą M. Kazaną, 1944 metų rudenį, dar prieš Antazavės mūšį, pasiuntė į Antazavės šilą sovietinės armijos kapitoną Jeremiejų Kazanovą – Mykolo Kazano tėvo – Afanasijaus Kazano brolį, kad šis įkalbėtų sūnėną legalizuotis ir išvestų laisvės kovotojus iš miško. Dėdės ir sūnėno pokalbis buvo ilgas ir graudus. Mykolas dėdei pasakė: Grįžk, dėde, laimingai atgal ir sudie amžinai. Aš kovojau ir iki galo kovosiu už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Žinau, kad žūsiu, bet nesmerk manęs už šį pasiaukojimą“. Apsiverkė abu ir išsiskyrė.
Nežinomas laisvės kovotojas tęsia pasakojimą: „Jonas įlindo į bunkerį ir pasakė, kad girdisi kažkur netoliese šaudant. Greitai visi bunkeriai buvo parengtyje. Buvo išsiųsti žvalgai. Miške kažkur girdėjosi rėkavimai. Galvojome, kad kokie piemenys rėkauja. Netrukus grįžo uždusę žvalgai. Vladas netrukus padarė pranešimą: „Vos truputį paėjome nuo balos, rėkavimas artėjo. Kas ir kaip rėkauja, dar negalima buvo suprasti. Tik rėkavimas kažkaip neįprastai skambėjo. Slinkom į toly. Iššovė. Staiga visai netoliese kažkas sušvilpė ir sušuko: „Na prava, na prava! (dešinėn, dešinėn)“. Mes pilnu tempu pasileidome bunkerio link.
Visiems įsakymas į apkasus. Neilgai trukus išgirdome rėkavimą visai netoliese. Širdis nekantriai plakė, rankos ir keliai drebėjo. Laukėmė puolimo, bet baimės nebuvo. Visi jautėmės drąsiai, Mutka kovotojų vadas ltn. Mykolas Kazanas-Mutka, Siaubas bėginėjo palei apkasus, duodamas paskutinius nurodymus. Staiga pasigirdo pirmoji šūvių salvė, nuaidėjo visas miškas. Kulkosvaidžių tratėjimas sumišo su šautuvų poškėjimu, o mašinpistolkės kaleno plonai ir tankiai. Tikras pragaras!
Šaudymas aptilo ir per apkasus nuskrido įsakymas be taikinio nešaudyti. Kurį laiką buvo ramu, išskiriant paskirus šūvius. Netrukus pasigirdo rusų komandos: – Pravaja rota – na pravo, drugaja rota – na levo, tretja rota – v period!, Akružit! (Pirmas būrys – į dešinę, antras – į kairę, trečias – pirmyn! Apsupt!).
Balsas buvo toks šiurpus, aziatiškas. Kažkoks laukinis aidas sklido mišku ir pagaugais varstė kūną, bet mūsų vyrai buvo nepalaužiami. Jie pradėjo maldyti rusus: Malčiat! (Tylėt!) – Nuskrido per visus apkasus mūsų atsakymas, o šūvių salvė patvirtino mūsų žodžius. Kelios sekundės tylaus ir bežodžio laukimo, ir vėl užvirė pragariška ugnis. Velniškai ilgom serijom kaleno priešo sunkieji kulkosvaidžiai, o mūsų šautuvai ir kulkosvaidžiai atsakė stipria ugnimi. Priešo kulkos lakstė virš stovyklos ir mažos šakelės krito kulkų nuskintos žemėn. Plonai ir aštriai pliaukšėjo sprogstamosios kulkos. Tai buvo baisesnė ugnis nei iš ryto. Snkiojo kulkosvaidžio lietus slėgė į apkasus vyrų galvas, neleisdamos jų iškišti iš apkasų. Kulkos plakėsi į pylimus, žėrė žemes į apkasus ir ant drabužių. Rankos ir veidai pajuodo nuo parako dūmų. Kvepėjo paraku ir siera nuo sprogstamų kulkų. Staiga du smarkūs sprogimai sudrebino orą. Visų galvose dingtelėjo mintis: Minosvaidis!“
Gruodžio 27 d. okupantai prieš M. Kazano-Mutkos, Siaubo vadovaujamus kovotus nusiuntė gausias karines pajėgas. Įnirtingas mūšis Antazavės šile vyko visą dieną. Sėkmingai atrėmę gausias enkavedistų atakas, vakare ėmė stigti amunicijoa ir pavargo kovotojai. Kiek aprimus šūviams, M. Kazanas su pavaduotoju medicinos reikalams vokiečių leitenantu Henriku Hove išėjo į žvalgybą. Jie ketino išsiaiškinti priešų išsidėstymą ir jų tolimesnius veiksmus. Deja, netikėtai pateko į rusų pasalą ir abu buvo lengvai sužeisti. Teko grįžti į stovyklą.
Jau beveik temstant laisvės kovotojai, sumaniai suklaidinę enkavedistus, iš apsupties sugebėjo išeiti nepastebėti. M. Kazano pavaduotojas Vladas Kuzma-Bocmanas prisimena: „Jau visiškai sutemus žiūrėjome karnavalą: pagalbon atvykęs kariuomenės būrys be žvalgybos stojo į kovą su saviškiais. Tik po kruvinų tarpusavio skerdynių „paėmė“ jau seniai apleistą mūsų bunkerį ir prarado dešimtis nukautų bei sužeistų.“
Zarasų stribai ir NKVD 4-osios divizijos vadovybė ilgai aiškinosi šios nesėkmės priežastis, teisinosi pačiam Bartašiūnui, o reziumuodami ataskaitoje nurodė, kad per tą operaciją jie užmušė 5 banditus, 40 paėmė į nelaisvę. Kad tai baudėjų melas, liudijo to meto „Nežinomo partizano dienoraštis,“ kurio ištraukas čia citavome ir vėliau į nelaisvę patekusių laisvės kovotojų apklausos protokolai.
Antazavės mūšyje žuvo kovotojas Kairys iš Vainiūnų kaimo, į petį buvo sužeistas M. Kazanas, o į koją – būryje kovojęs vokiečių armijos leitenantas Henrikas Hovė. Šiame, viename sėkmingiausių per visą nepriklausomybės kovų dešimtmetį, mūšyje žuvo daugiau nei 150 MVD kareivių.
Vienas jauniausių Lietuvos laisvės kovotojų, Lokio rinktinės įkūrėjas leitenantas M. Kazanas gimė 1925 m. rugpjūčio 22 d. Jaskoniškėse (į šiaurę nuo Dusetų). Jo tėvas Afanasijus Kazanas – vietinis rusas, Lietuvos kariuomenės kapitonas (1898–1953) iš Rusteikių kaimo. Motina – Sofija Kazakevičiūtė-Kazanienė iš Kalvarijos. 1940 m. šeima persikėlė į Zarasus. Sūnus Igorį (1923–1943), kuris žuvo susišaudyme su Marytės Melninkaitės grupės desantininkais ir Mykolą bei dukrą Liudmilą tėvai išauklėjo meilės ir patriotizmo savo Tėvynei Lietuvai dvasia. Afanasijus žuvo Sibiro lageryje per sukilimą. Motina mirė 1954 m. grįžusi iš tremties.
Vienas iš jauniausių Lietuvos laisvės kovų vadų Mykolas Kazanas-Mutka, Siaubas žuvo 1945 m. liepos 7-osios naktį, su dviem kovos draugais – Adolfu Bražiu (1919–1945) ir Jonu Lukošiūnu (1921–1945). Jie nakvojo vištidės palėpėje prie Jaskoniškių girios. Manoma, kad juos išdavė J. Markulis-Erelis. Apsupti kovotojai atkaliai gynėsi. Kuomet užsidegė pastatas, jie susisprogdino.
Ankstyva talentingo, jauno vado M. Kazano žūtis buvo smūgis visam pasipriešinimo judėjimui. Panašią netektį pasipriešinimas patyrė 1944 metų gruodžio 28 d., kuomet per lemtigą neapdairumą žuvo Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) įkūrėjas Kazys Veverskis-Senis.