Nieko neišmanau medicinoje, išskyrus savaitgalinį gydimąsi nuo „koronos“, todėl apie tikrus medikus ir jų pasiaukojantį darbą nedrįstu kalbėti. Tiesiog žemai lenkiu galvą, linkiu nepalūžti ir kuo mažiau sulaukti iš viršaus nuleidžiamų prastų įstatymų.
Kas kita – transportas, kurio katile verdu jau 40 metų. Pirmiausia, kiekvienam vairuotojui, šaukiančiam „vergai“, siūlyčiau pasidomėti istorija, kaip gyveno ir dirbo tikrieji vergai. Net šių dienų žmonės, dirbantys nelegaliose gamyklose ir gyvenantys konteineriuose bei rūsiuose neprilygsta Spartako ar Amerikos užkariavimo laikotarpio vergams, o ką jau bekalbėti apie vairuotojus.
Gyvename patogiose kabinose, gauname neblogą uždarbį, o grįžę iš kadencijų 2-3 savaites ilsimės namuose. Daug kas tokios „vergystės“ pavydėtų, bet niekas nepaneigs, kad transportas – sunki ir specifinė veiklos sritis.
Mūsų kasdienybėje ir konfliktuose dažnai būna sunku suprasti, kas labiau nuskriaustas ir kieno tiesa – teisingesnė, nes konflikto pusės būna nutolusios. Tokiais atvejais belieka pasikliauti patirtimi ar intuicija, deja, jos kartais paveda. Per ilgą darbą transporte buvo akimirkų kai jausdavausi pervargęs, piktas, nesuprastas, neįvertintas, bet niekada nesijaučiau vergu, prirakintu prie galeros irklų.
Praeitą savaitę vėl pasigirdo gąsdinimai iš profsąjungų varpinės. Stebėsime, gaudysime, bausime... belieka pridurti – prasikaltusius parduosime į vergiją. Puikiai suprantu ir matau, kad užsidarius Rytų rinkai, transportas sunkiai besutelpa Europoje, o lankstesnės ir mobilesnės rytų kompanijos stipriai pastūmė iš trasų vietinius vežėjus.
Aš visu 100 procentų pritariu, kad būtų vykdoma darbo poilsio kontrolė ir nebūtų jokių juodų „magnetinių“ varymų, kaip vienoje kitoje „juodoje“ įmonėje. Truputį keista, kaip tų pažeidimų taip ilgai niekas nematė. Matyt, nenorėjo matyti.
Dirbdamas Anglijoje įsitikinau, kad galima nesudėtingai kontroliuoti įmonės vairuotojų darbo ir poilsio režimą. Tam visai nereikia slaptų ilgalaikių stebėjimų, sekimų. Taip pat nematau nieko blogo, jei Rytų bloko vairuotojai, dirbantys Vakaruose registruotose įmonėse, gautų tų šalių atlygį. Bet ir vakarietiškų atlyginimų sistemoje yra daug landų.
Minimalus valandinis uždarbis, atlyginimo dydį įtakojantis stažas, kvalifikacija, kalbos žinojimas. O galiausiai, didžiąją dalį atlygio sudarys kintančio dydžio priedai. Vienintelis privalumas, kad vakarietiški priedai yra apmokestinami, bet priedas yra priedas – kiek nori, tiek moka.
Daugelis Lietuvos vairuotojų dirba Vakarų įmonėse, gauna atlyginimus, priedus ir nekelia triukšmo, nes puikiai supranta, kad pilietis iš kitos šalies Vakarų įmonėje niekada negaus tiek, kiek gauna vietinis. Kita vertus, kai viską suskaičiuoji – atvykėlis į rankas gauna ne ką mažiau už vietinį.
Juk kitų šalių vairuotojai gyvena mašinose arba pigiuose bendrabučiuose, neturi išlaidų kelionei į darbą ir iš darbo, nereikia mokėti profsąjungoms, vaikų darželiams toje šalyje ir taip toliau.
Asmeniškai girdėjau, kaip piktinosi vienos vokiškos įmonės vairuotojai vokiečiai, kai lietuviai pasakė. kiek jiems sukrenta į rankas. Štai čia prasideda pavydas, trintis, konkurencija, skundai ir įmonių uždarymai.
Gaila, kad mūsų lietuviška profsąjunga, kartais prisidengdama kilniais tikslais, sugriauna žmonėms gyvenimą – palieka juos be darbo ir uždarbio. Tai Vakarų įmonių problemos, jos jas išsispręs, bet likusius be darbo vyrus teks priglausti Lietuvai. Aišku, tame galima rasti ir privalumų. Grįžę į Tėvynę vyrai užims dėl sumažintų kvotų atsilaisvinusias darbo vietas ir išvažiuos į trasą lietuviškais vilkikais. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.
Galite sakyti ką norite, bet šiuo metu Lietuvoje tolimųjų reisų vairuotojo darbas vienas iš stabilesnių ir neblogai apmokamų. Galime diskutuoti dėl darbo, gyvenimo specifikos, gaunamų pajamų pobūdžio, mokesčių, nesąžiningų verslininkų, eibių prikrečiančių vairuotojų, bet sutiksite, kad tokių problemų netrūksta visose srityse. Juk Lietuvoje yra dar statybininkai, kelininkai, pardavėjai ir kiti, bet lyg kokį aukso veršį visi apstojo transportą.
Mokesčius ir pajamas turi skaičiuoti tie, kas išmano, kas sukasi tame versle. Nesąžiningais verslininkais privalo užsiimti atitinkamos tarnybos, o ne diletantai, temokantys rėkti: „Vagys, vergai, murziai.“
Nereikia sumalti kelių nuskriaustų vairuotojų ir vieno kito nesąžiningo darbdavio į bendrą katilą su likusiais. Nereikia pjauti šakos, ant kurios sėdi tūkstančiai vairuotojų. Dalis jų tiek Briuselio, tiek profsąjungos iniciatyva pirmiausia „liks ant ledo“. Labiausiai pažeidžiama transporto grandis – vairuotojai, o ne verslininkai.
Daugelis kolegų baksnoja į vakariečius, neva „pažiūrėkite, kiek jie gauna už valandą“, bet nutyli , kad vakariečiai vakarais ir savaitgaliais būna namuose. Girdysi siūlymų atsisakyti dienpinigių, įvesti valandinį apmokėjimą. Kaip mums, dirbantiems kadencijose, įvesti tą valandinį apmokėjimą?
Ką mokės kai nevažiuosime, stovėsime ar užstrigsime kelioms dienoms per Velykas? Dabar, sumažėjus krovinių srautui, abejoju, ar visi vairuotojai išdirbs leistinas pagal įstatymą darbo valandas ir gaus „ant popieriaus“ išsvajotą vakarietišką atlyginimą.
Mano nuomone, dabartinė mūsų vairuotojų darbo apmokėjimo sistema, vertinant „kadencinę“ darbo specifiką, yra tinkama. Neverta išradinėti dviračio – bent jau šiuo sunkiu visam pasauliui metu.
Briuselis, prisidengdamas rūpesčiu vairuotojų gerove. sugalvojo uždrausti savaitgalius leisti kabinose. Ar pačių vairuotojų kas nors paklausė, kur jiems geriau? Padarius anonimišką apklausą, garantuoju, didžioji dauguma vairuotojų mieliau pasirinktų savo mašinas nei motelius, prigrūstus įvairaus mentaliteto piliečių. Jau nekalbu apie mašinos ir krovinio saugumą.
Vietoje viešbučių, profsąjungos galėtų užlaužti Briuselį, kad vairuotojams savaitgaliais visose ES kolonėlėse būtų nemokami dušai. Tai labai paprasta įgyvendinti. Nusinešei mašinos dokumentus – kasininkas į terminalą įveda mašinos numerį, registracijos šalį, o po to pateikia sąskaitą apmokėjimui.
Dabar dušas kainuoja apie eurus, tad „ centras“ galėtų kolonėlėms skirti 4 eurus už žmogų, o vairuotojas dar gautų kavos puodelį.
Kitas keliantis paniką vairuotojams dalykas – tai grįžimas namo kas 4 savaites. Ponai, kaip jūs manote, kodėl vairuotojai „sėdi Europoje“ 6, 8 ar 10 savaičių? Sakysite, kad verčia ir prirakina grandinėmis prie vairo? Tikrai ne.
Didelė dalis vairuotojų, jei važinės namo kas 4 savaites, neišgyvens finansiškai. Juk šį darbą dirbama ne dėl romantikos, o dėl, palyginus su Lietuvos vidurkiu, neblogo atlygio. Jam sumažėjus, neapsimokės kas kelias savaites autobusiukais keliauti pirmyn-atgal, o Lietuvoje visiems darbo neužteks.
Esu įsitikinęs, kad kadencijų trukmė turi būti grindžiama laisvu darbdavio ir vairuotojo susitarimu. Šiuo metu yra nusistovėjęs standartas 6 sav. darbe/2 namie, 6 sav. darbe/3 namie. Vienai iš pusių norint prailginti ar sutrumpinti kadenciją, užtektų paprastos žinutės: „Prašau ilgiau (ar trumpiau) padirbti.“ Atsakoma: „Sutinku/nesutinku.“
Ir visos kalbos apie priverstinį laikymą kabinoje liautųsi.
Dar vienas opus klausimas – atsiskaitymas. Daugelyje įmonių vairuotojai visus priklausančius pinigus gauna grįžę namo ir pridavę ataskaitas. Tie, kurie dirba ilgiau, tenkinasi įvairaus dydžio avansais. O kodėl su profsąjungos pagalba neįvedus kitokios paprastos praktikos? Štai ką siūlau.
Mėnesio pradžioje vairuotojas nufotografuoja ataskaitas, jei yra darbdavio pageidavimas – mašiną iš visų pusių, kabiną ir nusiunčia nuotraukas į įmonę. Darbdavys per 10-12 darbo dienų viską suskaičiuoja ir išmoka atlyginimą bei dienpinigius už atidirbtą mėnesį. Jei vairuotojas praėjusį mėnesį bus „užkibęs“ ant radaro ar padaręs kitokį pažeidimą, informacija apie tai per tas 10-12 dienų įmonę pasieks.
Pabaigai, prieš priimant kažkokius sprendimus, kurie tiesiogiai veikia vairuotojus, ponams derėtų paklausti pačių vairuotojų, kas jiems geriau. O kolegoms, kurie šiame darbe mato vergystę – paieškoti kito darbo. Juk nesėdime prirakinti kaip galerose.