Ar esat girdėję, kad Kserksas, persų valdovas, prieš puldamas Spartą, siuntė ilgus, grasinančius laiškus Leonidui, sakydamas: „Pasiduok! Jei mes nugalėsim, tekės kraujo upės, jei mes užkariausim, iš Spartos liks pelenai...“ Ir taip toliau. Nelinkę daugžodžiauti spartiečiai atsakė pačiu trumpiausiu laišku istorijoje: „Jeigu.“
Žodis „jeigu“ šiandien ypač svarbus. Po straipsnio skaitydama skaitytojų panieką jaunam greitosios pagalbos darbuotojui, girdėdama nesiliaujančias seksualinių mažumų nekentėjų kalbas, aš noriu jūsų paklausti, iš kur turite tiek užtikrintumo ir pasitikėjimo savimi? Jūsų neapykanta – lyg nepajudina savim tikėjimo siena. Ir štai „jeigu“ – sakykit, o kas, jeigu jūs patys auginate šešiametį sūnų, kuris užaug mylėdamas vyrus arba penkiametę dukrytę – būsimą lesbietę? O kas, jeigu jūsų dvidešimtmetis sūnus ateis ir prisipažins esąs homoseksualus? Pasakykit, kas tada? Ar tada linkėsite savo vaikui susideginimo, kaip kad dažnas rašo to straipsnio komentaruose? Atsisakytumėt savo vaiko ir pasirinktumėt neapykatą vietoj meilės jam? O gal būtų gėda už skleistą panieką?
Tikiu, kad atsakymas būtų: „Nesąmonė, mūsų šeimoje taip nenutiks. Nutiks bet kam, tik ne man.“
Tikrai?
Pažįstu senelius, turinčius jau paaugusį anūką. Senelis neskleidė neapykantos homoseksualams, bet jei kalba pakrypdavo apie tai, homoseksualus kaipmat pavadindavo py**rais. Tad negatyvų požiūrį buvo galima suprasti. Ir štai augo anūkas, kuriam dovanojamos mašinėlės niekad nebuvo įdomios, jis labai entuziastingai žaidė su sesės lėlėmis, matavosi sesės rūbus. Bręstant, tampant jaunuoliu, tai dar labiau ryškėja. Seneliai (manau, ir tėvai) desperatiškai veja mintį, kad jų anūkas kitoks, bet intuityviai suvokia, kad tai – tiesa, jų anūkas homoseksualus. Atvirumo akimirką jie skaismingai apie tai kalba.
Pati rašau kaip dviejų vaikų mama, kurios vaikai jau dideli ir aiškios, tradicinės orientacijos. Bet tikiu, kad sulauksiu anūkų, ir kas ką gali garantuoti? Garantuoti neįmanoma. Ar taip nutikus norėčiau, kad jie augtų neapykantos šalyje ir būtų stumiami į mirtį, paniekinami? Aš to nenoriu. O jūs?
Supraskit, homoseksualus asmuo tokiu būti nesirinko. Yra įrodyta, kad žmogus yra homoseksualus iš prigimties arba ne. Todėl, kaip dažnai jie bebūtų girdimi ar matomi, tai nesumenkins heteroseksualių asmenų potraukio kitai lyčiai, nieko nepakeis. Būkite ramūs. Kas jus taip žeidžia, taip baugina? Norisi paklaust, gal patys nekentėjai turite dvejonių dėl savo orientacijos, kad taip karščiuojatės?
Labai geras filmas „Prayers for Bobby (2009)“. Jame pasakojama apie homoseksualų paauglį, kurio mama tarsi transliuoja, kad geriau man miręs sūnus, nei gėjus. Pabaiga – tragiška. Istorija paremta tikrais faktais, vykusiais 1983 m. Argi per beveik 40 metų mes nepasistūmėjome iš neapykantos taško? Noriu paprašyti dėl saugesnės, laimingesnės visos visuomenės ateities: priimkime, nesmerkime. Nes o kas, jeigu...