Visų pirma, norėčiau apsispręsti kuo noriu būti, bent jau būtent šiuo momentu. Neatmetu galimybės, jog su laiku, mano nuomonė gali ir pasikeist. O jai pasikeitus tikiuosi neišsigąsiu rizikuoti ir nepaklusti konservatyviai tėvų nuomonei pabaigti tai, ką pradėjau. Taigi, mano netolimos ateities planas yra susikoncentruoti ties mokslais bei savęs pažinimu.
Kaip? Su pirmuoju viskas aišku, na, o su savęs pažinimu - sunkiau. Todėl susirašysiu visas mano dėmesio vertas profesijas (nesakau, kad yra profesijų, nevertų mano dėmesio, tiesiog norėčiau širdžiai artimo darbo), jų aprašus ir išeisiu pasivaikščioti. Galbūt į mišką, ar po pievas, viena, be telefono, fotoaparato ir kitų mano dėmesį blaškančių daiktų. Dar nesu tikra, ar man pavyks, bet atsisėsiu ant akmens ar patiesalo ir žiūrėsiu į tą profesijų sąrašą.
Draugai, tėvai, artimieji sako rinktis tai, kas patinka, kas sekasi, kas perspektyvu ir kur atlyginimas leis man bent kartą per metus pailsėti užsienio kurortuose. Net juokinga. Patinka man visi tikslieji mokslai ir kalbos, tik istorija nepatinka, sekasi viskas pakankamai gerai, netgi istorija, perspektyvu (?), geras specialistas visada susiras darbą, atlyginimas, na, kol kas man tai nerūpi (et, optimistė, pažiūrėsiu į save po 5 metų). Vaikystės svajonė- orlaivių pilotavimas. Gal pabandyti? Tėčio svajonė - medicina. Kol kas netraukia. Dabar noriu būti inžiniere, tiesiog gerai skamba. Tikiuosi sąrašas dar prasiplės.
Visų antra, vasarą noriu pailsėti. Ne, negulėti paplūdimyje su žurnalu rankose, noriu pailsėti nuo savo kambario, kuriame dabar praleidžiu pusę savo dienos (kitą pusę praleidžiu mokykloje). Noriu aplankyti draugą Latvijoje, o gal nulėkti pas pusseserę į Lenkiją. Gal tai padės man atsiriboti nuo visų nuomonių.
O jeigu taip ir nesugalvosiu savo ateities plano, tai noriu nepabijoti palaukti metelius, pasavanoriauti, paklajoti po pasaulį ir suaugti tada, kada būsiu tam pasiruošusi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!