Daug kas sako, kad viską lemia meilė. Kai kurios moterys tikina, kad niekas nieko nemušė ir neišdavinėjo, tiesiog „meilė baigėsi“. Bet meilė, brangiosios, čia niekuo dėta. Santykiuose svarbiausia tikrai ne meilė – tuo įsitikinau.
Pirmą kartą tekėdama buvau net labiau įsimylėjusi negu antrą kartą. Aistros, ugnys, karšta meilė, karšti ir konfliktai. Meilė labai greitai tiesiog perdegė – jausmas buvo nepaprastai stiprus, o jo saugoti ar apvaldyti nė vienas nemokėjome. Kai būdavo pavydas, jis primindavo Otelo lygio pavydą. Kai aistra – lova lūždavo. Kai skausmas – ašaros iki isterijų. Viskas buvo per stipru, per jautru, todėl greitai nuo visko ir pervargome.
Manėme, kad kai yra meilė, konfliktų turi nebūti, todėl vietoje to, kad stengtumėmės išmokti juos spręsti ar išmokti nustoti pavyduliauti, mes stengėmės išvis pašalinti konfliktus iš savo gyvenimo. Kaip manote, ar pavyko?
Tai žinoma, kad ne. Nes nebuvo svarbiausių sudedamųjų dalių: bendrų tikslų ir pagarbos. Mūsų santuoka, nors ir buvo labai iš stiprios meilės, perdegė po trejų metų.
Antroji santuoka buvo daugiau grįsta protu. Nesakau, kad širdimi – ne, nes žmogus turi būti ir artimas, ir mylimas. Tačiau protas vaidino nemažą vaidmenį. Abu įvertinome, kokius turime tikslus gyvenime, kokie požiūriai į ateitį. Norėjome vaikų, įvertinome ir tai.
Tuomet šalia meilės buvo tvirtas tikslų pagrindas, o susituokus išlaikėme pagarbą. Kartu esame jau 9 metus ir, tikiuosi, Dievas duos dar nemažai metų. Meilė per tuos metus keičiasi, auga ir tvirtėja, nes kartu kuriame gyvenimą. Taigi, esu įsitikinusi, kad kai yra pagarba, draugystė bei bendri tikslai, meilė ateina paskui. Geriau būčiau žinojusi anksčiau, bet gal šios žinios padės kam nors kitam.