Taip, aš esu išsiskyrusi jau penkerius metus, vaikui yra 8-eri metai, save ir vaiką išlaikau su jo tėvo pagalba. Seniai visi skyrybų santykiai pasibaigę, gyvename savo gyvenimus, nėra jokių lankymų kas savaitę ar senelių iš šono, abiejų susitarimu viskas vyko, atskyrėme asmeninius gyvenimus su padėtais skyrybų parašais.
Turiu gerai apmokamą darbą – gerą darbą tai apie apie kokias „burnas“ ir „pinigines“ kalbate? Niekada nei vienas vyras manęs neišlaikė, gyvenu šiuolaikiniame pasaulyje ir visą gyvenimą dirbau, bet kaip matau dauguma užsidarę savo pasaulėlyje, visus stigmatizuoja arba pritaiko savo gyvenimo modelius. Nesu net pašalpos prašiusi. O keli tie, kurie piktais komentarais mane dergia „tik išlaikymas reikalingas“, patys gyvenate iš pašalpos?
Ir su manimi viskas gerai, puikiai suvokiu savo situacija, gyvenu nuostabų gyvenimą ir nei vienam nekaltam berniukui ant kaklo su vaiku nesikoriau. Bet... Gerbiu nuomonę, jei tau ar tavo šeimai nepriimtina ta „moteris su vaiku“, tai kam ir veltis su ja į santykius. Gerbkite ir mane. Aš, pagal daugumos nuomonę, turiu susivokti ir ieškoti lygiaverčio arba išvis nieko neieškoti... Todėl prašau ir jūs nesivelkite į santykius su ta „moterimi su vaiku“, jei jums ar jūsų šeimai tai nepriimtina.
32-eji metai! Tikrai ne pirmas susidūrimas su tokiais santykiais. Įsivertinkite save ir savo „bagažus“, nes aš tik nuostabų vaiką turiu, mums pagalbos nereikia. Tik kažkodėl turiu pasijausti aš „sugadinta“, kai šioje situacijoje – aš pilnavertis ir apsisprendęs žmogus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.