Ir, neduok Dieve, koks pavytęs salotų lapelis ar kirminas ridikėlyje – užtąsys su savo skundais negyvai. Visos gi dabar mandros, eko išmanytojos, blogerės, influencerės, supervirėjos ir etatinės užknisėjos.
Nori ekologijos, ir kad atrodytų kaip iš paveikslėlio. Ateina su savo 3 centimetrų nagais ir pradeda rinktis, dėlioti: tas negražus, anas papuvęs; žiūriu į jas ir galvoju, kaip vienoj galvoj sutelpa ir ekologija ir tas špaklius dviejų kilogramų ant veido? Kartais taip ir niežti krapų ryšulėliu joms veido masažą padaryt, kad sugrįžtų į realybę.
Netikėtas susitikimas
Kartais turgelyje nutinka ir stebuklingų dalykų. Vieną iš tokių ketvirtadienių, kai jau šypsenos rezervai buvo išnaudoti ir likęs tik susierzinimas, prie mano stalo priėjo Jis.
Taip taip, tas pats iš pašėlusių studijų laikų, kai dienos maišėsi su naktimis, kai užmigdavome įvairiausiose pozose, nuogi ir išsekę. Kai svajojome, mylėjome ir mylėjomės ir viso pasaulio buvo negana. Tada ir jo man buvo negana – norėjosi daugiau, norėjosi patirti viską, kas tik įmanoma, na ir kvaiša buvau...
Ir štai stovi Jis prieš mane, šiek tiek žilstelėjęs, šiek tiek pavargęs, bet visas toks kvepiantis ir elegantiškas, baltomis išpuoselėtomis rankomis, ir tie ilgi jo pirštai... Ach, taip, juos atsimenu geriausiai, jie grodavo mano kūnu kaip Rachmaninovas savo preliudijas fortepijonui.
Ir pilve suspurdo ne drugeliai, o begemotų kaimenė, ir pradėjo taip chaotiškai blaškytis, kad neleido ištarti nė žodžio. Keliai linksta, delnai prakaituoja – kaip kokiai jauniklei.
O Jis skrodžia mane savo veriančiu žvilgsniu, ieškodamas tos merginos iš praeities – laisvos ir pasiutusios. Bet turbūt neranda, nes kitaip taip ilgai nespoksotų. Mato keturiasdešimtmetę, anksčiau laiko pasenusią, nusiplūkusią daržovių pardavėją.
Turi vyrą? Nee...
„Labas, Liuda, puikiai atrodai“, – šypsodamasis taria Jis.
„Ačiū, kurgi ne“, – sakau jam ir bandau slėpti savo suskeldėjusias rankas ir pajuodusias nuo ravėjimo panages.
„Kaip tu čia iš architektūros „persimetei“ į žemės ūkį? Negaliu patikėt savo akimis, tu gi buvai perspektyviausia iš mūsų visų, žadėjai Vilniuje stadioną pastatyt – tokį, apie kurį kalbėtų visas pasaulis“, – tęsia.
„Tai todėl ir nepastatė, kad man išėjus liko vieni mulkiai“, – šaunu atgal.
„Ach, pasiilgau tavo sarkazmo. Daug ko pasiilgau...“ – bando flirtuoti toliau, bet susidariusi eilė skubina baigti tą seilėjimąsi ir pasimatymus skirti po darbo.
„Eik jau, leisk žmonėms apsipirkti, tiek vargau, per tave viską reiks vežtis namo“, – pradedu siusti.
„Gerbiamieji, visos daržovės nupirktos, atleiskit!“ – išdidžiai taria jis ir deda porą šimtinių ant stalo. Tas arogantiškas, susireikšminęs šmikis – mano mėgstamiausias tipažas.
„Gal nulekiam šį savaitgalį į Palangą? Ten tokį grandiozinį projektą vystau, niekaip iki galo neišeina užbaigti. Reikia žvilgsnio iš šalies, gal turėsi kokių įžvalgų, pasiūlymų, man labai praverstų. Jeigu, žinoma, gali.
Vakare pasėdėsim, vyno išgersim, senus laikus prisiminsim. Oi, net nepaklausiau, ar ištekėjusi. Aišku, kad ištekėjusi, šitiek paskui tave lakstė“, – veblena Jis, lyg mažumėlę susikrimtęs.
„Neeeee“, – numykiu. Apsidžiaugiau, kad nenešioju žiedo, nes baisiai nepatogu dirbant darže. O ir mūsų santuoka jau seniai panašesnė į sodo bendrijos kaimynų gyvenimą nei į vyro ir žmonos. Ir seksas mūsų namuose – kone rečiau nei Naujieji metai.
„Tai gerai, jei jokių problemų nėra, gal kitą šeštadienį ir tariamės?“ – perklausia jis.
„Gal… Šeštadienį gal gerai... – mintyse pradedu skaičiuoti savo ciklą. Palengvėja. – Taip, kitas šeštadienis tinka puikiai.“
„Duok telefono numerį, susiskambinsim“, – pasiūlo jis.
Dar kelios mandagumo frazės, dar keletas užuominų apie nuostabų šeštadienį, švelnus pakštelėjimas į žandą ir mes išsiskiriam.
Pigu nebus
„Svarbiausia – planas! Ko man reikia, nuo ko pradėt?“ – mintys sukosi kaip tornadas. Jergutėliau, nepamenu, kada paskutinį kartą tai buvo, tikiuosi, dar mokėsiu elgtis...
Nusprendžiau, kad būtinai reikia naujo apatinio trikotažo, nes maniškis jau seniai pradaro ir spalvą, ir formą. Ir reikia ne bet kokio, o prabangaus, kad nusimetus drabužius išsprūstų „ach.“
Taip svarstydama po turgaus nusigavau į vieną iš prabangesnių parduotuvėlių. Pardavėjos visos lyg susitarusios atlaidžiai šypsojosi, bet pagalbos man niekas nepasiūlė. Turbūt mano atveju jos jau nebegali pagelbėti. Bet aš nepasidaviau, priėjau prie kasos ir pasakiau: „Man reikia trijų komplektų ko nors gražaus, seksualaus ir paformuojančio.“
„Pone, jūsų dydžio nedaug ką galime pasiūlyt...“ – mykė nuleidusi akis.
„Tai rodykit, ką turit“, – neatlyžau.
„Bet pigu nebus, žinokit, čia viskas aukščiausios kokybės, kvėpuojantys audiniai“, – paaiškino.
„Man gali būti ir nekvėpuojantys, tikiuosi juos nusimesti pirmai progai pasitaikius“, – neslėpiau ir aš.
Atrinkusi kelis variantus ji parodė, kur pasimatuoti. Išdidžiai įžengiau į kabiną ir pradėjau nusirenginėt. Pakėlusi akis į veidrodį staiga atšokau: Viešpatėliau, kokia čia Godzila?
Puikus kabinos apšvietimas išryškino mano liūlantį celiulitą, o kur dar kolūkietės įdegis (taip vadinama, kai įdegi tik dalimis, – pavyzdžiui, ravi vilkėdama berankoviais marškinėliais ir bridžiais), apie kūno augmeniją išvis patylėsiu, neatsimenu, kada ją ravėjau.
Šiaip ne taip išsirinkau porą derinių, tiesą pasakius, net nesirinkau – tai buvo vieninteliai, į kuriuos tilpau.
Ko nepadarysi dėl sekso?
Kitas dienas intensyviai ruošiausi savo svajonių seksadieniui, tai yra šeštadieniui. Nulėkiau pas kirpėją, paaiškinau situaciją, kad reikia kaip visada, tik labiau sexy ir ryškiau. Net negalvojau, kad sexy kiekvienas savaip supranta: ji nupylė man vieną pusę itin trumpai, o kitą – ryškiai ryžai.
Baisiai sielojausi, ką pasakys vyras, bet, tiesą pasakius, jis nieko nesakė, greičiausiai nepastebėjo. Atkreipė dėmesį tik tada, kai daržus pradėjau ravėti su maudymosi kostiumėliu, kad išlyginčiau įdegį.
Bet dar labiau stebinau kaimynes. Anos, išvydusios mano sėdimąją, aptrauktą rožinėmis kelnaitėmis, kone pradėjo žegnotis, o vienas etatinis grybautojas vos su dviračiu neužsivertė, dar sušuko: „Kokie ružavi kluono vartai, ot invažiuočiau.“
Bet aš nepasidaviau, saulė buvo kaitri, o aš kantri, ir mano balta oda greit įgavo ryškiai raudoną spalvą.
Šeštadienis artėjo nenumaldomai; kad ir kaip perštėtų įdegusi oda, reikėjo ką nors daryt su savo krūmynais. Bet juk nevažiuosi pas kosmetologę 100 kilometrų. Nutariau pabandyti susitvarkyti savo jėgomis.
Nors pasižiūrėjusi į kojas pamaniau, kad lengviau jas bus nupjauti, nei nuskusti, kaimo krautuvėlėje nusipirkau skustukų ir dar stebuklingo kremo, skirto delikačioms vietoms.
Su kojomis šiaip ne taip susitvarkau, o štai su delikačiomis vietomis sunkiau – viską bandžiau sutvarkyt kuo greičiau, kol vyras negrįžo. Praėjus penkioms minutėms viskas pradėjo degti, turbūt taip reikia, toks efektas. Vos galėjau iškentėti, bet ko nepadarysi dėl gero sekso.
Iš nevilties pradėjau skaityti instrukciją: „Delikačioms vietoms… Netinkama intymioms.“ Velnias! Griūdama puoliau į vonią, pradėjau isteriškai mazgotis ir situaciją dar labiau paaštrinau. Ir kaip tyčia grįžo vyras, ir jam būtinai reikia į vonią nusiplaut tepaluotų rankų.
Išlėkiau iš vonios lauk kaip furija, dar pusiau skusta, pusiau lupta. Na, nieko, vakare, kai užmigs, galima susitvarkyti.
Vietoje romano – ašaros
Ir štai – mano išsvajotas šeštadienis. Vyrui pasakiau, kad išvažiuoju į ekologinės daržininkystės simpoziumą, jis teatsakė „aga“, jam nusispjaut. Galėjau lygiai taip pat pasakyti, kad važiuoju savanore į Rusiją testuoti „Novičok“, ir atsakymas būtų toks pats: „Aga.“
Visą dieną nesiskyriau su telefonu, laukiau skambučio. Negalėjau nei valgyt, nei gert, kad kokių nesklandumų netyčia nenutiktų. Vėl karštis išmušė, gal tikrai klimaksas. Bet telefonas lyg prakeiktas tylėjo.
Štai jau ir pietūs, vyras visas išvargęs ir murzinas nervingai varstė šaldytuvą, nes pagaminti nieko nespėjau, ruošiausi „simpoziumui“.
Diena slinko vakarop, aš vis dar laukiau. Skambutis! Pagaliau!
„Klausau“, – atsiliepiu.
„Labas, Liuda, kaip laikais?“ – klausia Jis.
„Gerai, laukiu tavęs“, – bandau savo slaptąjį ginklą – gundantį balsą, bet jaučiu, kaip žemė pradeda slysti iš po kojų ir išeina kažkoks kudakavimas.
„Žinai, išlėkiau vakar į Prancūziją, atsiminiau, kad tau nepaskambinau. Bet jei tu važiuosi į Palangą, viešbutyje pasakyk, kad nuo manęs, nuolaidėlę gausi“, – demonstruoja neva paslaugumą.
„Užsikrušk tu savo toj Prancūzijoj!“ – išrėkiau Jam ir mečiau telefoną į sieną.
Visa ryža, skusta ir apipešiota, su ištinusiomis delikačiomis vietomis (turbūt alergija nuo kremo) ir neišsipildžiusiu romanu sėdėjau ant lovos krašto su buteliu vyno ir žliumbiau.
Grįžęs namo vyras tepaklausė, ar simpoziumą atšaukė. Tada sukaupusi visą drąsą pasakiau jam, kad gyvenimas su juo užkniso negyvai, kad esu nelaiminga, kad noriu skirtis ir kad visai ne į simpoziumą ruošiausi, – planavau gerai pasidulkinti bent kartą per dvidešimt metų.
O jis paėmė švelniai mano ranką ir tarė: „Bet juk nepasidulkinai?“
„Ne“, – atsakiau.
„Tai tada nepamiršk ryt sėklintojui paskambinti, Baltukė „pakilo“, – užbaigė vyras.