Kelionės taksi metu vyko tradicinis pokalbis su vairuotoju. Vėl išgirdau klausimą: „Ar seniai čia gyvenate?“
Ir vėl atsakiau. Ir vėl ta amžina nuostaba, tada – lengvas šokas, o tada tradiciški ir man jau juokingi pasiteiravimai: „Ar prieš tai mokėtės lietuvių kalbos? Ar lankėte kursus Rusijoje? Ar turėjote lietuvių giminaičių? Ar prieš tai gyvenote Lietuvoje?“
Ir taip toliau, ir taip toliau. Ir čia ne kalbos, o mentaliteto ypatybės.
Žinokite, man dažnai būna pojūtis, tarsi esu kažkuo kaltas. Kaltas, kad kalbu lietuviškai. Atvažiavau, išmokau kalbą ir dabar esu keistas, įtartinas tipas, kuris kažkodėl kalba ir rašo vietine kalba.
O juk tai neįmanoma. Lietuvių kalba yra per ypatinga! Taip nebūna, nes kalba yra tokia sena ir nepaprasta, kad niekas neturi galimybės jos išmokti ir ja kalbėti.
O tas nenormalus Titovas, aišku, neturėjo jokio darbštumo ir noro, tiesiog yra rusų (kinų, korėjiečių, marsiečių) šnipas, baisus agentas, atvykę parklupdyti mūsų mažos demokratiškos šalies. Negalima su juo nei susitikti, nei bendrauti – dėl viso pikto.
Todėl taksistui kilo baimė. O gal reikia apie jį – mane – pranešti?
Žinoma, taip man būna ne su visais ir toli gražu ne visada. Yra labai nemažai protingų, kūrybingų, šiuolaikiškų ir išsilavinusių lietuvių. Bet, kita vertus, tai ir ne taip retai su manimi atsitinka Lietuvoje.
Prezidento rinkimų metu apsilankiau vieno kandidato štabe. Ir prasidėjo atsitiktinis pokalbis su žinomos pasaulinio informacinės agentūros atstovu. Viskas buvo gražu iki tol, kol neištariau, kad esu iš Rusijos. Jo akys staiga suapvalėjo ir jis nuo manes pabėgo. Va tiesiog fiziškai apsisuko ir pradėjo bėgti. Ir tai buvo ne senas alkoholikas iš gilaus kaimo, tai buvo žurnalistas.
O vasarą susipažinau su moterimi, kuri vis norėjo išsiaiškinti, kas redaguoja mano lietuviškus tekstus feisbuke. Juk negali pats rusas taip rašyti be pagalbos, taigi neįmanoma. Ir tokių atvejų – daug.
Aš jau iš tikrųjų pavargau. Pavargau įrodinėti, kad nesu joks fenomenas. Pavargau įrodinėti, kad nesu prieš Lietuvą, kadangi kalbu lietuviškai (absurdiškai skamba, bet tai yra mano lietuviška kasdienybė). Pavargau visą laiką teisintis dėl savo kalbos, aiškinti, pasakoti. Į Lietuvą nusprendžiau pabėgti, nes nužudyto Boriso Nemcovo bendražygis, JAV gavęs prieglobstį, man taip patarė.
Bet jeigu pabėgčiau į Prancūziją ir dabar kalbėčiau prancūziškai, nebūčiau joks stebuklas. Jeigu pabėgčiau į Britaniją ir šiemet kalbėčiau angliškai, bučiau laikomas paprastu šalies gyventoju. Tad kodėl Lietuvoje esu balta varna? Gal tai yra visgi ne mano problema? Gal tai yra kažkieno vietinės sąmonės problema?
Man visą laiką tenka ginti savo teisę kalbėti lietuviškai Lietuvoje. Ir kai tik nepažįstamas žmogus girdi mano akcentą, iškart pradeda amžiną giesmę: „Tak mi možėm i po russki“ („galim ir rusiškai“, – red.).
Pasakysite, jog tai yra pagarbos užsieniečiui momentas. Gali būti, bet tik iš dalies. Mano asmeninė patirtis byloja, kad tai yra ir nepasitikėjimo ženklas, atsisakymo priimti žmogų į savo ratą ženklas.
Vasarą patyriau įdomų pokalbį su filologe, kuri pasakė, kad po dviejų-trijų šimtų metų lietuvių kalba išnyks. Aš tuomet nelabai patikėjau, bet dabar matau, kad galbūt ji buvo ne taip ir klydo. Mano kalba labai netobula, aš kol kas negaliu skaityti grožinės literatūros, nes joje daug metaforų ir naujų pasakymų. Bet, kaip ten bebūtų, esu naujas šios kalbos nešiotojas.
Bet šis nešiotojas, pasirodo, yra neįprastas ir baisus bičas, kuriuo pasitikėti nereikėtų. Įžūlus ateivis, sau leidžiantis visokius piktinančius dalykus feisbuke rašyti. Va, jeigu po ketverių buvimo metų pasakyčiau tik „laba dыena“, tada viskas butų tvarkoje. Visi paplotų ir pasakytų: „Na, koks šaunuolis! Jis moka mūsų kalbą!“. O va taip įžūliai išmokti daugiau ir dar tinklalapyje viešinti – tai kažkokia netvarka, tą reikia skubiai patikrinti.
Bet, pakartosiu, toks mąstymas – ne mano problema. Mano lietuvių kalbos mokėjimas – ne kaltė ir ne proga iš manes daryti keistuolį. Ir aš kalbėsiu Lietuvoje tokia kalba, kokia noriu, nes tai yra mano teisė ir tai nėra uždrausta įstatymuose. O jeigu kažkam atrodo, kad tai nukrypimas, tai juk neištrems manęs. Na, kol esu čia ir gyvas, tol kalbėsiu lietuviškai. Ačiū už dėmesį.