Patraukė mokyklos laikų dainelė, girdėta ir klausyta iki kaulų smegenų, iki pat darbo atidainavau, nors jeigu dabar reiktų atkartoti dainos žodžius ir padainuoti, tikriausiai nesigautų. Net neprisimenu, kas dainavo, kažkas – ar „East17“, ar „Backstreet Boys“. Ir dainuodamas nugrimzdau į vaikystę, pagalvojau, kad visa mano karta, ta 90-ųjų (tuo metu jau buvome savarankiški, patys, be tėvų pagalbos, nueidavome į mokyklą), kūrėme kažkokią kultūros dalį nuo nulio, nuo balto lapo, tiksliau, nuo „Turbo“ kramtomos gumos popierėlio.
Aš puikiai prisimenu „Donald“ kramtomą gumą, kurią man kaip lauktuves parvežė iš tuometinės Čekoslovakijos ar Lenkijos. Nežinau, ar tai buvo legalu, ar tai buvo kontrabandinė prekė. Ir kada visi vaikai daugiabučio kieme kramtė „Paršiuko čiuko“ kramtomąją gumą, aš demonstratyviai kūriau naująją kiemo kultūros dalį. Lėtai ir labai atsargiai išsivyniodavau – šiukštu būdavo nepažeisti nei vieno popierėlio, nes tada, 88-aisiais, ir viršutinis popierėlis turėjo vertę.
Jau nepriklausomoje Lietuvoje, kai atsirado kioskai, komercinės parduotuvės ir kramtomos gumos pasirinkimas buvo didesnis, berniukai turėjo pasirinkimą kolekcionavimui, galėjo rinktis tarp „Turbo“ popierėlių su automobiliais ar „Lazer Ulker“ su karine technika, o mergaitės, berods, „Love is“ (nebuvau mergaitiškos rinkos dalies specialistas). Bet tikriausiai vienos absurdiškiausių kolekcijų buvo užsienietiškų cigarečių blokų kolekcijos ir iš jų daromos įvairios figūros, nuo laivų iki robotų, savo absurdiškumu lenkdavusios net tuščios taros kolekcijas – alaus skardines! Net nejaukiai jausdavai daugiabučio virtuvėje esantį tarpą tarp pakabinamų virtuvės spintelių ir lubų, neužpildytą tuščiomis skardinėmis.
Klausydamas to paties radijo išgirdau mintį, kad mes tiksliai žinodavome, kurioje pusėje yra mėgstama daina. Turiu galvoje ne „Spotify“, o magnetinę kasetę! Mokyklos šokiai, klasės vakarėliai prabėgdavo su dviem kasetiniais magnetofonais, vieną prieš dainos pabaigą reikdavo patylinti, kitą – pagarsinti. O dainos kasetėje būdavo atsukamos šešiakampio šratinuko pagalba. Tai buvo šiuolaikinių DJ‘jų su krūva įvairiausios technikos judėjimo pradžia. Apšvietimas – tai spalvotai dažytos lemputės ir iš geografijos kabineto, iš mokytojos iškaulytas veidrodžio šukėm apklijuotas gaublys, pakabintas aktų salės viduryje.
O mūsų turėti žaidimų kompiuteriai – mūsų laisvalaikis – buvo tokie nepatrauklūs ir mažai įtraukiantys, kad eilė jiems ateidavo tik po pareigos paruošti pamokas, futbolo kieme (ne ipad‘e ar xbox‘e) ir gyvų pasikalbėjimų prie laiptinių įėjimo. Tuos gyvus pokalbius, atsiradus personaliniams kompiuteriams, pakeitė pokalbių programa „MIRC“, tada jau tapo nebemadinga kalbėtis kieme – po mokyklos atsisveikinus reikėdavo sakyti klasiokams „Iki, susirašysime mirc‘e“
Pirmieji mūsų kartos prisilietimai prie kompiuterių, skirtų žaidimams, buvo su sovietinio filmuko „Na palauk“ vilko pagalba, mažame nespalvotame ekranėlyje – krentančių kiaušinių gaudymas. Buvo gyvas mitas, neva surinkus 1000 taškų tame nespalvotame ekranėlyje pradėdavo rodyti animacinius filmukus. Vėliau atsirado taip pat nešiojami kompiuteriai „Tetris“ ir žaidimų kompiuteriai, jungiami prie TV su geltonais diskeliais, kasetėmis Tai buvo kažkas nerealaus, spalvota, dinamiška. Nekreipiant daug dėmesio į pikseliuotą vaizdą, žaidimų gausa tuo metu buvo be galo didelė.
Mano šio ryto kelionė į darbą prabėgo akimirksniu, su begale prisiminimų ir minčių, kaip mes, žiūrint iš šiandieninės perspektyvos, nieko neturėdami, per 25 metus prisijaukinome šiuolaikinį pasaulį ir žengiame su juo koja kojon. Atradome feisbuką, x box‘us, screen touch‘us ir kitus šiuolaikinio pasaulio stebuklus, be kurių nebeįsivaizduojame gyvenimo. O kas, jeigu iki šiol su vilko pagalba gaudytumėm krentančius kiaušinius, tikėdamiesi, kad surinkus 1000 taškų pradės rodyti animacinius filmukus?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo mintimis? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt!