Tai kodėl tada vienu atveju aš geras berniukas, o kitu - recidyvistas? Kodėl išgirsti dainą per radiją - legalu, o parsisiuntus - nuodėmė?
Todėl, kad dinozaurai nenori mirti... Būkim sąžiningi - autoriai turi gauti atlygį už savo darbą. Ir dauguma kaltinimų ACTA'ai nesunkiai atremiami bet kurio teisininko. Tačiau toks pat negailestingas faktas ir tai, jog ACTA - tai desperatiškas bandymas stiprinti perpardavinėtojo (anksčiau būtų pasakyta - spekulianto) monopoliją.
Grįžkime į kiną. Bilietas kainuoja apie 14 Lt. Ir ši kaina visiškai nepriklauso nei nuo filmo savikainos, nei nuo jo meninės vertės. Į kainą įeina ir pastato nuoma (su šildymu, kasininke, bilietų tikrintoju, kino mechaniku, valytoja, daugeliu atveju - fantastiška garso technika...), kino teatro savininko dalis, ir - pagaliau - licencija, kurioje kažkur tarp teisių turėtojo pasislėpusi ir autoriaus dalis. Ar tikrai manote, kad autoriams kliūna daugiau nei litas nuo mano sumokėtų keturiolikos?
Tai va, aš mielai sumokėčiau litą autoriams už galimybę pasižiūrėti filmą namuose. Tegu ir be super garso ir gigantiško ekrano, ir tik vieną kartą (ar tikrai yra daug filmų, kuriuos žiūrite daugiau kartų?), tačiau man patogiu laiku (tada, kada užsimaniau) ir - už litą. Nes aš nesinaudoju kino teatru, man nereikia DVD nuomos ir pačių DVD. Tik autorių kūrybos. Kažkada tokios galimybės nebuvo: nori filmo - žingsniuok į kiną, naudokis visa platinimo industrija. Dabar techninė galimybė yra - spartus internetas.
Bet teisių turėtojai protestuoja prieš realybę, o ne bando suteikti paslaugą už pagrįstą kainą (panašus siaubas telekomunikacijų bendrovėms buvo „Skype“). Tarpininkai nori, kad pasaulis būtų toks, koks buvo iki techninės galimybės atsiradimo. Tam ir reikalinga ACTA - apsaugoti ne autoriaus, o tarpininko interesą. Neleisti suprasti, kad yra alternatyva. Kontroliuoti technologiją, kuri gali atimti pretekstą kelti kainą. Apsaugoti nuo besikeičiančios realybės, nuo tarpininko svarbos sumažėjimo... Juk „alternatyva“ - baisus žodis tiems, kurie įpratę vienašališkai nustatinėti kainas...
Įsivaizduokite, kad norite atsigerti. Vanduo (ketvirtis litro - stiklinė) tegu kainuoja litą. Tačiau jums sako: „mokėk 100 Lt už tai, kad mes tau jį atvežam, supakuojam į įmantrią, tačiau vienkartinę stiklinę ir dar dainelę sudainuojam - kol geri“. Jei neturi pasirinkimo - moki. Tačiau jei pamatai šaltinį už poros metrų, sakai: „sumokėsiu jums litą už vandenį, tačiau pats ateisiu ir įsipilsiu į savo stiklinę“. „Ne“, - sako teisių turėtojai, „mokėk 100“. Na, nenorit lito - nereikia, taip atsigersiu... Ir tada pas tave atvažiuoja „Aras“, nes tu - piratas, naikinantis tarpininko verslą. O įstatymas uždraudžia viešinti informaciją, kur yra šaltiniai, ir leidžia klausytis tavo pokalbių - ar nepaminėsi žodžio „šaltinis“...
Pakalbėkime apie kainas dar šiek tiek. Štai, pvz., „Įsikūnijimas“. 2009 metų filmo biudžetas - 240 milijonų JAV dolerių. Tikrai niekas nedirbo už minimalią algą. O iki 2010 m. rugsėjo filmas surinko 2,7 milijardo dolerių. Įsivaizduokite, kad kokia nors lietuviška kompanija paskelbia: „padariau prekę ir pardaviau ją dešimt kartų brangiau nei man kainavo medžiagos, darbas ir t.t.“ Penkiasdešimties procentų pelningumas - jau ant apiplėšimo ribos, o čia - tūkstantis procentų...
Kodėl aktorius už tą patį darbą turi gauti atlyginimą ne tik tada, kai dirbo, o - vėl ir vėl? Juk nemokame gi mes odontologui už pataisytą dantį po kiekvienų pietų, o danties taisymas juk irgi yra tam tikra kūryba... Žinoma, būtų odontologų valia, gal ir būtume verčiami mokėti... Ach, sakote, ir aktoriai dažniausiai gauna tik atlyginimą, o visas pelnas eina teisių turėtojui. Kuris, iš esmės, nieko naudingo ir nepadarė. Na, kreditavo filmą, bet bankas tai gali padaryti už 10-30 proc., o ne už 500-1000 proc. Skaičiuoti svetimus pinigus - nemandagu, bet tik ne tada, kai tas „svetimas“ bando savo verslo monopoliją įteisinti įstatyme. Juk energetikų pelną mes gi reguliuojame?
Intelektinės nuosavybės teisė - apskritai nauja ir ne triviali sritis. Aklai taikydami suabsoliutintus principus mes visi lengvai galime tapti pažeidėjais. Štai pagalvokite - ar autorių (tiksliau - autorinių teisių turėtoją, o tai ne tas pat!) teisių apsaugos aspektu legalu nusipirktą knygą balsu skaityti vaikams? Juk „platinate“. Tai, kas, kad nemokamai (nors gal ir galima paskaičiuoti jūsų gaunamą naudą - vaikai gi nurimo...), bet juk nusipirkote tik vieną „licenciją“ - ne po knygą sau ir kiekvienam vaikui.
O ar galima legaliai įsigytą muzikos kūrinį be papildomo mokesčio paklausyti, jei atėjo draugai? O jei susitikimas virtualus? O ar galima niūniuoti? O dirbti klausantis tos muzikos? O organizuoti savo darbą, pagal internete išskaitytą metodiką?
Kaip apskritai galima taikyti materialių daiktų teisės principus sričiai, kurioje prekė neturi materialios sudedamosios? Kurioje „vagystės“ faktas toks ginčytinas, nes juk joks materialus, apčiuopiamas daiktas nedingo. Galų gale, juk kūrinio autorius irgi „vogė“ žaliavą - dairydamasis, bendraudamas...
Nesupraskite neteisingai - sumokėti autoriui už darbą reikia. Bet - tik už darbą. Vos pasklidęs atradimas ar kūrinys neišvengiamai tampa vieša nuosavybe - ar mes mokame rato išradėjui? Abėcėlės patento mokestį ar už matematinių lygčių sprendimo licenciją? Gal ir filmai ar muzikos kūriniai turėtų pigti sulig kiekviena diena, kol po metų antrų taptų vieši? Istorija kartojasi: kažkada buvo isteriškai šaukiama, kad radijas užmuš koncertų sales, kinas - teatrą, televizija - kiną (juoksitės, bet ir prieš knygų spausdintojus kovojo perrašinėtojai). Kaip velnias kryžiaus aptingę verslininkai bijojo magnetofonų, videomagnetofonų, mp3 grotuvų. Dabar štai - internetas... Kindle ir iPad’as - tai vinis į „popieriaus pardavėjų“ karstą... Laikas prisiminti, kad klientai moka už paslaugą. Ir tik už patraukliausią paslaugą.
Laisvoji rinka - tai ne tik privati nuosavybė, tai - ir laisva konkurencija, ir viešojo intereso apynasriai rinkos diktatoriams. Tad suteikite man galimybę atsiskaityti tiesiai su autoriumi. Už realią rinkos kainą, o ne už įteisinamus viršpelnius.
Pirmieji supratę naują realybę - išloš. Kaip kad išlošė Apple, pradėjusi patogia forma internetu pardavinėti atskiras atlikėjų dainas po 99 centus, o ne reikalavusi 30-40 dolerių už albumą - o tai dažniausiai yra viena smagi dainelė ir dar devynios - balasto.
...tai kaip daryti su ta nauja serialo serija?... Taip, televizijos kompanija moka autorių turėtojui, tačiau pinigus surenka iš reklamos, t.y. tos kelios minutės, kai ekrane mirga įklotai ar stebuklingi vaistai nuo peršalimo, yra tinkamas užmokestis - už valandą TV nuotykių. Įsivaizduokite, kad naują seriją galima pasižiūrėti tiesiai kūrėjo interneto svetainėje. Taip, svetainėje yra reklamos, tačiau - jokių problemų su piratavimu. Tai ne fantazijos - naujovių nebijantį „South Park“ jau seniai galima žiūrėti autorių svetainėje. Visą. Vos tik būna sukurtas. Kiek nori kartų. Visas serijas...
Taip, tarpininkams tai - smūgis. Bet tokia realybė. Ir jokios ACTA’os neužkimš šitos skylės užtvankoje. Efektyvioje ekonomikoje išlošia ne tas, kuris bando prievartos aparatu įteisinti status quo, o tas, kuris naujose sąlygose įžiūri galimybes.
O tie, kurie neprisitaiko - išnyksta. Kad ir kokie dideli ir stiprūs būtų. Kaip dinozaurai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!