Niekas mūsų per prievartą nevertė, važiavome visi, kas norėjo, savo noru, visi puikiai žinojome, kur važiuojame, net ir penktadienį, kai atvykome į vietą ir gavome vienkartinius respiratorius, niekas iš mūsų kursantų nereplikavo, kad man tas netinka ir panašiai. Mes patys suprantame, kad reikia padėti. Aišku, mes dar daug ko negalime daryti, nes nesame baigę mokyklos, bet mes galime daryti kai kuriuos darbus (pagalbinius), kad nereikėtų atitraukti nuo intensyvaus darbo profesionalų, kurie žino, ką daro ir žino, kaip daryti.
Skaičiau kelis straipsnius, kur žmonės komentavo, kad mums čia ne vieta, mūsų čia neturėtų būti, bet man kartais iškyla toks elementarus klausimas, o ką padarėte jūs, kad būtų gaisras užgesintas greičiau? Kaip jūs padėjote ugniagesiams, kol jie dirbo? Be to, tai yra ne vien pagalba, tai buvo neišdildoma patirtis. Manau, su tokia patirtimi atėjus į komandą dirbti, jau šiek tiek bus lengviau greičiau susigaudyti. Buvo išties gražu klausytis, kaip aiškiai ir taktiškai kalba ugniagesiai per racijas, išties tai buvo geras pavyzdys mums, ką reikia daryti gesinant tokį gaisrą.
Taip pat galime pasimokyti ir iš mūsų vadų, ypač iš Algirdo Butronio, kaip reikia bendrauti su bendradarbiais. Ne kiekvienas vadas moka taip kalbėti su savo žmonėmis, kad net po gaisro simboliškai būna pagerbiamas iškėlimu į orą. Taip pat turėtumėm dėkoti Alytaus miesto merui Nerijui Cesiuliui, žmogui, kuris šiame įvykyje atidavė visą save, stengėsi, ieškojo kiek išgalėdamas, skambindavo žmonėms, prašydamas pagalbos, paspausdavo kiekvienam ranką, nežiūrėdamas ar žmogaus ranka švari ar suodina, ar su juo sveikinasi vyresnis ar jaunesnis žmogus. Jis tapo pavyzdžiu kitiems merams.
Šias dienas praleidęs gaisravietėje, jaučiausi lyg būčiau su savo šeima, kadangi visi vienas kitu rūpinosi, padėjo, net ir valgydamas prie bendro stalo jauteisi įprastai. Mano nuomone, šioje vietoje galime sakyti tokį šūkį: „Vienas už visus, visi už vieną”. Viskas, kas vyko tas dienas, buvo nerealu. Galbūt paprastam skaitytojui tai atrodo banalu. Ironiška, bet manau kiekvienas ten pabuvęs, suprastų ką turiu omenyje.
Išties džiugu buvo matyti žmones, nešančius mums maistą ar vandenį ir kt. Tai parodė, kad mes, lietuviai, galime būti vieningi ir užsibrėžę savo tikslų, įveikti visas kliūtis. Bet tai yra baigta ir galime pasidžiaugti, kad viskas, gaisras užgesintas. Galime jau ir atsidusti, išsimiegoti, pailsėti ir palikti šią didelę nelaimę praeityje, o atėjus laikui pasakoti savo vaikams ar anūkams, kas įvyko šių metų spalio 16 ir baigėsi 25 dieną ir ką mums teko išgyventi tą savaitę.
Artimui pagalba, Dievui garbė.