Papėdėje malonios merginos buvo pasirengusios užregistruoti į piligriminį žygį, kalno viršuje būriavosi kaip šventei aiškiai per mažai žmonių. Nesistengėme brautis į glaudų būrelį, apspitusį aukšto rango dvasininką iš Romos, labiau sudomino atokiau užkurtas aukuras ir prie jo besirenkantys baltai apsirengę vyrai.
Pasibaigus oficialiajai daliai ir maldininkams patraukus savo keliais, kalno viršūnėje prasidėjo senojo baltų tikėjimo apeigos: buvo pašlovinta Saulė, Ugnis. Čia stebėtojų jau nebuvo: visi tapo dalyviais, ėjo ratu susikibę rankomis, dainavo. Visas tas neilgas apeigas galėčiau pavadinti Darnos atstatymu. Kaip bebūtų, Šatrijos kalnas apipintas padavimais apie raganų susibūrimus, milžinus. Istorikai spėja, jog čia būta svarbaus pagoniško tikėjimo centro, kuris sunaikintas įvedus krikščionybę. Todėl buvo keista, kodėl Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejaus šventės etapu pasirinkta ši vieta. Kitokio tikėjimo žmonės galėtų priimti tai kaip įžeidimą.
Netikėtai patekusi į šią šventę, norom nenorom tapau jos stebėtoja ir šiokia tokia vertintoja. Pirmoji mintis - apie toleranciją. Abi apeigos ( katalikiškoji ir senojo baltų tikėjimo ) vyko taikiai, viena po kitos, niekas niekam netrukdė. Ir tai man atrodė prasminga: juk gyvename kintančiame pasaulyje, pas mus veržiasi įvairios religijos, sektos, tad reikia mokėti gerbti kitokio tikėjimo žmones.
Šias mintis sutrikdė Biržuvėnų dvaro muziejaus darbuotoja: sužinojusi, kad važiuojame nuo Šatrijos, paklausė, ar ten nebuvo neramumų. Į klausimą, kodėl jų ten turėta būti, atsakymo nesulaukiau. Jos kažkiek leido suprasti, kodėl imtasi tokių saugumo priemonių. Tik nesuvokiu, kas galėjo organizuoti tuos neramumus. Kiek esu buvusi senojo baltų tikėjimo organizuotose arba bent kiek su jomis susijusiomis tautinėse šventėse, jos visada pasižymi ypatinga rimtimi, darna, nevartojamas alkoholis, kuris gal galėtų sujaukti kokio karštuolio veiksmus...
Katalikai? Jų tikėjimo pamatas - meilė artimam. Provokatoriai? Kas tokie jie galėtų būti? Ar tiesiog paprasčiausiai bijoma žmonių, kurie patys, be valdžios iniciatyvos kažką organizuoja, propaguoja, saugo... Juk tokiais sunku manipuliuoti...
Grįžusi namo bandžiau rasti informacijos apie šią šventę, tiksliau šventės etapą ant Šatrijos kalno. Nepavyko. Žemaitijos paveldo tinklapyje radau informacijos, kad nors žemaičiai apkrikštyti buvo paskutiniai, bet krikštui nuolat priešinosi, buvo sukilę. Tik praliejant kraują juos buvo įmanoma palenkti prie naujųjų dievų...
Kodėl taip buvo, suvokti nesunku. Vieno žurnalo numeryje pasakojama apie kryžiuočių karo turistus Lietuvoje: „Šlovės besivaikiusiai Vakarų Europos diduomenei Vokiečių ordinas XIV a. ėmėsi rengti savotiškas karines ekskursijas į paskutinę pagonišką žemyno valstybę - Lietuvą. Su vedliais, vaišėmis, pagonių medžiokle, įšventinimais į riterius ir kitomis safario tipo pramogomis“. Panašią mintį teko girdėti ir vienoje istorinėje Rusijos televizijos laidoje apie viduramžius: Europos katalikai į lietuvius žiūrėjo kaip į medžiojamus žvėris ir rengdavosi į Lietuvą lyg į safarį...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!