Anyta buvo nuostabi. Ją mylėjo visi jos anūkai, o jų turėjo net šešis, mat pati buvo užauginusi tris savo vaikus.
Ji buvo religingas žmogus. Pirmiausia, ji palaikė savo vaikų antrąsias puses, mokėjo suprasti kitą žmogų, jį padrąsinti, taip ir nusipelnė būti mūsų visų mylima anyta ir uošviene.
Aš kol pas ją gyvenau, auginau dukrą ir dar mokiausi paskutiniame akademijos kurse. Tad tekdavo retkarčiais jai palikti prižiūrėti savo dukrytę, kol pati nuvykdavau į paskaitas.
Buvo žiemos pabaiga, tad ji aprengė mane savo kailinukais ir išleido į mokslus, kad tik nesušalčiau ir kad jos pirmoji anūkėlė nepritrūktų pieno.
O grįžusi rasdavau pūkinėj pagalvėj paguldytą dukrytę, linksmą ir laimingą.
Labiausiai jai dėkoju už nuoširdų bendravimą, palaikymą visose gyvenimo situacijose ir mokėjimą suprasti bei patarti. Ji mokėjo dalintis viskuo, ką pati turėjo, mokėjo šiltai bendrauti su visais savo anūkais , tad nenuostabu, kad ir šiandien galim ją prisiminti tik pačiais gražiausiais žodžiais.
Šis pasakojimas dalyvauja istorijų apie anytas konkurse. Siųskite savo pasakojimą (teigiamą ar neigiamą) adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite puikius „Alma littera“ leidyklos prizus.