Greitai jos gimtadienis. Ir žinot, mąstau, ar aš ją kada su juo pasveikinau. Nemeluosiu – santykiai nebuvo geri.
Gal dėl to, kad buvau per jauna, gal, kad buvau per daug užsispyrusi ir kategoriška, nemokėjau aiškiai brėžti ribų. Nemokėjau kalbėtis, neieškojau bendrų taškų.
Be to, į anytą niekada nežiūrėjau kaip į normalų žmogų, su kuriuo galima ir pasijuokti, ir susipykti, ir atleisti. Tai buvo lyg kita stovykla, priešas, na – tikrai ne draugas, konkurentė, kurios kiekvienas žodis buvo lyg dūris į širdį, kurios kiekvienas judesys buvo nemielas, kurios vengdavau kaip velnias kryžiaus, neprisileisdavau, kiek galima mažiau bendravau.
„Du avinai – ant lieptelio nesueina...“
Anytai iškeliavus anapilin, iš savo vyro, kaimynų, pažįstamų sužinojau apie anytą labai daug dalykų, kurie anksčiau, kai ji buvo gyva, man visai nerūpėjo.
Ji buvo našlė, viena augino tris vaikus. Buvo be galo tvirta, kantri, gyvenimo universitetus praėjusi moteris, turinti daug gilios gyvenimo išminties. Nenorėjau matyti ir nemačiau jos gerųjų savybių.
Pasirodo, ji turėjo be galo gerą humoro jausmą, labai mėgo gėles, mylėjo savo gimtinę, jaunystėje dainavo bažnyčios chore, nemėgo veidmainystės ir plepalų, mėgavosi gamta, tyla ir vienatve.
Nieko. Nieko to nemačiau. Negirdėjau. Ir matyti nenorėjau. Gailiuosi.
Todėl dabar, stovėdama prie anytos kapo mažose jaukiose kapinėlėse senų medžių paunksmėje, tariu:
Atleiskit už daug ką ir... Kad nenuvežiau Jūsų prie jūros, nes iki šiol nežinojau, kad niekada ten nebuvote... Mano taip ir nepažintas, taip ir nepamiltas, nepriglaustas žmogau.
Jūsų marti.