Diskutuodami priėjome prie klausimo apie santykius su kitais. Užklausiau vyro, ar jis galėtų kada ateity gyventi atviruose santykiuose – maždaug, mes esam šeima ir tai svarbiausia, o su kitais, jeigu labai stipriai yra noras ar atsiranda simpatija, sietų tik seksualiniai ryšiai.
Kaip aš tikėjausi, kad vyras atsakys? „Ne, niekada nenorėčiau kitos, fui, ir tavęs niekam neduočiau“, – taip įsivaizdavau atsakymą. Bet nieko panašaus.
Iš tikrųjų jo požiūris buvo gerokai liberalesnis.
„Kodėl ne... Nesakau, kad dabar – dabar nematau tam reikalo, bet ateity, jeigu norėtume, kam save varžyti? Vis tiek esmė yra, ką myli, o seksualiniai dalykai toks malonumo reikalas. Nežinau, jeigu augini mažus vaikus, tada aišku, turi gyvent tradiciškai, bet jeigu vaikų nėra arba jie didesni, galima visaip gyventi“, – dėstė jis.
Man taip ir atėmė žadą. Aišku, klausiau jo visko tada. Kaip jis galėtų gyventi žinant, kad buvau ir su kitu? Ar jam norėtųsi būti su kita moterimi, patiktų kita moteris? Bekalbant ir matant jo ramų veidą, girdint jo svarstymus, net bloga darėsi.
Aš tikrai to nenorėčiau. Nieko jam nebeatsakiau, nes nenorėjau pradėti verkti. Bet man toks požiūris tikrai nepriimtinas.
Aš suprantu, kad niekas nesiskiria dėl tokių dalykų, kaip „jis galvoja“. Bet mane visiškai nužudė žinojimas, kad mano vyras mielai mylėtųsi su kitomis ir man leistų turėti vaikinų. Jaučiu, kaip tas žinojimas keičia visą požiūrį į žmogų ir verčia galvoti apie ateitį atskirai. Galbūt yra porų, kurios taip gyvena? Man tai būtų nepakeliama. Tad noriu pasakyti tiems, kurie galbūt nesupranta – žodžiai irgi žeidžia.
Siųskite savo istorijas ir pasakojimus pilieciai@delfi.lt