Manau, kad gyvename laikais, kai mūsų tautos tapatybei yra iškilusi grėsmė. Bet gal aš klystu, gal tesu naivus vaikiščias, sėdintis prie kompiuterio ekrano ir švaistantis jūsų brangų laiką? Nemanau, bet jūs pats turite tuo įsitinkinti, brangus skaitytojau.
Apie Seimą
Nesu iš tų, kurie palaiko Seimo sprendimą pasididinti atlyginimus, tačiau šį požiūrį grindžiu ne tariamomis galimybėmis greičiau padidinti pensijas, o solidarumu su visuomene.
Jeigu Seimas būtų skyręs lėšų padidinti nusavintoms pensijoms, jos būtų pakilusios įspūdinga 50 ct. suma. Esu įsitikinęs, kad tokie pinigai veikiau pasityčiojimas nei reali parama senjorams, bet nesutikdami keltis atlyginimų parlamentarai būtų parodę, kad Konstitucijoje įtvirtinta tarnystė tautai, o ne pinigams jiems yra svarbiausia. Tiesa, ne visi sutiko balsuoti už šį diskutuotiną įstatymą.
TS-LKD frakcija balsavo vieningai prieš ir žengė tą žingsnį, kurį bent jau ideologiškai turėjo žengti LSDP. Kad ir kaip ten bebūtų, ne algos, o darbo efektyvumas turėtų būti ta sritis, į kurią orientuotųsi tauta. Suprantu, kad kai Seimo pirmininkė kalba apie 1509 Lt atlyginimą vien tam, kad per rinkimus galėtų pilti šiukšles ant koalicijos partnerių ir sakyti, kad Darbo partija stengėsi tesėti pažadus, bet jiems kelią pastojo pikti, pliki ar akiniuoti dėdės, kalbėti apie efektyvų ir kūrybingą Seimą, pritraukiantį užsienio investicijas, besirūpinantį energetine nepriklausomybe ir realia pagalba žmonėms, švelniai tariant, sudėtinga. Nuoširdumu verčia abejoti ir Loretos Graužinienės nenoras pateikti objektyvius ekonominius rodiklius ar atlikti penktosios klasės matematikos užduočių.
Šie nieko nebestebinantys, bet daugelį gąsdinantys politikės gabumai neleidžia tikėti, kad šiandien mes turime „geriausią“ įmanomą Seimą. Visgi bent jau teoriškai parlamentas turėtų būti vieta, kurioje veiktų ir dirbtų doriausi bei gabiausi tautiečiai, o jų su tūkstančio litų atlyginimu nepriviliosi. Gabus ir doras žmogus sieks didesnių pinigų, bet mėgins tai daryti sąžiningu keliu, tad veikiausiai rinksis ne politiko kelią. Tai nereiškia, kad „valdžioje visi vagys“, bet signalizuoja apie daugelio mūsų minčių pražūtingumą. Tad gal jau metas užaugti ir keisti požiūrį? Nenoriu plėstis, bet tiesiog kviečiu dažniau susimąstyti ne apie parlamentarų algą, o apie jų realiai atliekamą darbą. Galbūt čia ir yra ta problema, kuri trukdo Lietuvai sparčiau vystytis tiek kaip demokratinei valstybei, tiek kaip turinčiai stiprią ekonomiką?
Apie grėsmes, kylančias tautiniam tapatumui
Vis dažniau pasigirsta ekspertų diskusijų apie Europos Sąjungos grėsmę valstybių narių tautiniam tapatumui. ES prezidento Herman van Rompuy pasisakymai, kad tautinės valstybės tėra atgyvena bei mėginimas diegti bendrą europiečio tapatybę, yra įrodymai, liudijantys, kad šios kalbos ne iš piršto laužtos. Ne juokais gąsdina ir tarsi piktžolė subujojęs marksizmas, vaizduojantis save kaip Vakarų pasaulio dalį, bet prieštaraujantis Antikai ir bažnyčiai- tikrosioms kolonoms, ant kurių stovi Vakarų civilizacija. Visgi norisi tikėti, kad tokia politika yra laikina ir ilgai nesitęs. Esu įsitikinęs, kad tiesiausias kelias į ES griūtį - jos virtimas federacija. Tautų ribojimas ir pastangos naikinti tautines tapatybes dažniausiai buvo ta priežastis, kuri sugriaudavo didžiausias imperijas. Nė viena tauta nebus linkusi būti verge ir įvykiai Ukrainoje tai parodė. Netrukus ES politikai tai supras, o mūsų, kaip lygiaverčių narių, prievolė - tai priminti. Skeptikai sakys, kad niekas mūsų nesiklausys, bet esmė paprasta: kiekviena organizacija siekia išlikti. Parodyk Europai kelią ir ji juo žengs, o geresnio laiko keisti požiūrį nei krizės metu niekada nebūna. Kai supranti, kad kažkas ne taip, imi analizuoti ir klausti - kodėl?
Visgi kyla klausimas - gal mes galime atsiskirti nuo ES ir būti rami, klestinti, neutrali valstybė? Skamba tikrai maloniai. Taip ir krypsta akys į Šveicariją. Deja, gilindamasis į XX a. Lietuvos valstybės tragediją supratau paprastą ir gal net kiek primityvią tiesą. Neutralus yra ne tas, kuris save tokiu vadina, o tas, kurį neutraliu pripažįsta kitos valstybės. Vokietijai ir SSRS pasirašius Molotovo- Ribentropo paktą Lietuvos neutralumas tapo tik tušti svaičiojimai. Šiandien mūsų didžioji kaimynė vykdo nuolatinį informacinį karą prieš Lietuvą, mūsų pasienyje pasistato „Iskander“ raketas, galinčias skraidinti atominį ginklą, o visose įmanomose parodose stengiasi ugdyti imperialistinį mąstymą. Mąstymą, pagal kurį mes esame ne suvereni valstybė, o Rusijos imperijos dalis. Tie, kurie klausia, kuo Rusija skiriasi nuo ES, turėtų pažvelgti į Jungtines tautas. Kiek ten yra ES narių, kurios veikia kaip atskiros valstybės ir kiek - Rusijos? Atsakymą žinote visi: Jungtines tautos - ta organizacija, kuri institucionalizuoja tautą. Būdami Rusijos dalimi rizikuotume patirti prūsų likimą.
Dėl šios paprastos priežasties aš esu linkęs palaikyti mažesnę blogybę. Taip, Europos Sąjungoje šiandien marksizmo daugiau nei kada nors anksčiau. Homoseksualai, kalbos apie socialiai konstruojamą lytį ir mėginimas remiantis „Estrelos“ planu tą lytį perkonstruoti yra ne kas kita kaip naujojo marksizmo veidas. Vis dėlto būdami ES nariai mes galime stebėti ir kontroliuoti vykstančius procesus. Manau, kad daug labiau už ES mūsų tautos išlikimui kenkia emigracija ir korupcija. Vienintelis šansas kovoti su šiomis problemomis yra naudotis narystės teikiamais privalumais ir vystyti ekonomiką. Tiesti „Rail Baltica“, kurti logistikos centrus ir visais kitais būdais išnaudoti gaunamą paramą. Čia nėra kito pasirinkimo. Šis kelias sunkus, bet vienintelis.
Ką daryti?
Išties Radžio vertas klausimas. Rodos, buvimas Europos Sąjungoje tikrai gali kelti problemų tautinei savimonei, o išstojimas iš šios galingos organizacijos kenktų mūsų verslui tiek kultūrine, tiek finansine prasme. Žala verslui visada pasibaigia žala paprastiems žmonėms. Ką ir bekalbėti apie išaugančią Rusijos įtaką. Tokiame kontekste svarbiausia užduotimi ir tautos egzistencijos pagrindu tampa legendų kūrimas. Kalbu ne apie pramanytas legendas, bet apie romantikos prieskoniu dvelkiančią istoriją. Sausio 13 - oji ir yra ta diena, kuri dvelkia romantika ir lietuvių tautos didybe, o Neužmirštuolės akcija - šaunus mėginimas sustiprinti žmonių širdis užvaldančią didybę ir norą galvoti ne tik apie savo siaurus interesus, bet ir apie tautos bei valstybės ateitį. Idėja sugalvota konservatorių, bet vieningai paremta viso Seimo. Akcija ciniškai apšaukta masonų propaganda. Būtent todėl mane nuliūdino minėtas straipsnis, kurio tikslas - paplauti valstybinius pamatus. Tautos egzistencijai reikia tam tikro sakralumo, o valstybinės šventės - tiesiausias kelias į jį. Ne šiaip sau šventė yra susijusi su žodžiu „šventas“. Esu įsitikinęs, kad aukos, kurias tąnakt patyrė mano tauta, yra vertos ne tik neužmirštuolės, bet ir nedarbo dienos. Sausio 13 - oji savo svarba nenusileidžia nė Kovo 11 –ajai , nė Vasario 16 -ajai.
Ne tik šventėmis, bet ir giesmėmis galime ugdyti jaunų žmonių tautiškumą. Deja, Kaune gimusi nuostabi idėja giedoti himną kiekvieną pirmadienį tapo ciniškumo ir trumparegystės auka. Kritika, paremta kalbomis apie neišsimiegojusius mokinius ir sovietinę praktiką, tėra tušti pliurpalai. Į mokyklą mokiniai turi eiti išsimiegoję vien tam, kad perimtų visas jiems mokytojų suteikiamas žinias, o kad ir kaip kritikuočiau sovietmetį, turiu pripažinti vieną tiesą. Jie mokėjo „kurti tautas“, net ir šiandien jaučiamos skaudžios tokios „kūrybos“ pasekmės. Norint sužinoti, ką giedamas himnas ir pagarba valstybės vėliavai padaro su žmogumi, reikia pažvelgti į Lietuvos kariuomenę. Kad ir kokia prastai apmokama ji bebūtų, jai niekada nepritrūks pagarbos ir atsidavimo savo valstybei. Tautos samprata pirmiausia gimsta mūsų galvose, tad turime gerai pagalvoti, ką į jas verta įsidėti.
Pabaigoje
Manau, kad šiandien per daug kalbama apie nacionalizmą. Nacionalizmas pernelyg artimai suaugęs su patriotizmu, o nuolatinės kalbos apie tai gali peržengti ribas ir atbaidyti žmones nuo meilės tautai bei tėvynei. Tikroji riba per slidi ir per sunkiai apčiuopiama. Tad dažniau turėtume prabilti apie šovinizmą, kuris daug lengviau apibrėžiamas. Nelaikau nė vienos tautos pranašesne ar silpnesne, bet man tautos ir valstybės yra tarsi mamos. Tu gali gerbti draugo mamą, bet savoji vis tiek bus arčiau širdies.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!