Dabartinės visuomenės vertybinės skalės viršuje puikuojasi Calvin Klein ar Donna Karan drabužių etiketė, kuri neva tai apibrėžia asmenybės identitetą, dėl savo kainos yra daugiau ne masinio vartojimo, bet masinės aspiracijos prekė. Stabu virtęs prekės ženklas yra gan gerai suprantamas POP kultūros kulto simbolis, tačiau tai tik maža masinės kultūros hegemonijos mozaikos dalis. Paprastai žmonės yra linkę deklaruoti, jog jų siekiamybė ar egzistavimo pagrindas yra noras ir gebėjimas būti išskirtiniais, tačiau dažniau akivaizdesnis ir visa nugalintis yra noras tiesiog nebūti „prastesniu“, negu kiti.
Logika daugiau nei paprasta: „ką dauguma laiko prabangos preke (daiktas, meno kūrinys (ar, tiksliau, jo reprodukcija), nuomonė, muzikos stilius (kas kartą klausant – lyg ir nelabai priimtinas, bet neva tai baisiai skoningas) etc.) reikia turėti ir man“. Ir taip tas visuotinai (paprastai žiniasklaidos priemonių pagalba) deklaruojamas kaip „prabangus“, neva liudijantis išskirtinumą objektas tampa (ar paprasčiausiai iš tiesų yra) masinės, populiariosios kultūros objektu – snobizmo persmelkta POP kultūros mozaikos detale.
Šios kultūros variklis – kapitalizmas, sistema – rinkos ekonomika. Pasekmė – idealus vidutinybėse randanti, pigių kultūros industrijos blizgučių apakinta, kritinio mąstymo stokojanti visuomenė, o tiksliau – masė.
Žinoma, kaip kiekviena taisyklė turi išimčių, taip ir kiekvienoje visuomenėje yra individų, gebančių neplaukti pasroviui, tačiau posakis „auksas ir pelenuose žiba“ šiuo atveju nėra pats tinkamiausias (ir ne dėl to, kad per daug pelenų, aukso per mažai, o dėl to, kad problema yra visuomenės, o ne atskirų individų).
Pramonės logikai reikia vieno – socialinių skirtumų, skirtingų poreikių neturinčios masinės visuomenės, kurią tenkintų šablonais paremta, per didelių finansinių bei inovatyvių idėjų sąnaudų nereikalaujanti pasiūla – populiarioji kultūra. Šią puikiai iliustruoja „žvaigždžių“ kultas, prekės ženklų sudievinimas, iki skausmo banalių filmų scenarijų sėkmė. Tačiau kultūros pramonės atstovai savo kapitalistines užmačias kruopščiai slepia po „visuomenės poreikių tenkinimo“ šydu.
Jie skambiomis frazėmis teigs, jog jų prekė yra kaip tik tai, ko tau reikia (mintyse su šypsena sakydami jums, pilka mase). „Išskirtinio populiarumo sulaukęs“, „per dieną bestseleriu tapęs“, „filmas, kuriame išvysite visą(?) kino žvaigždžių elitą“, - frazės, priverčiančios patikėti, kad kultūros industrija tikrai nuoširdžiai stengiasi dėl vartotojų, o naujas produktas (santykinai naujas, nes pagamintas pagal šabloną) yra neva tai kažkas išskirtinio.
Tačiau kaip yra iš tikrųjų? Paklausa lemia pasiūlą, ar pasiūla paklausą? Nemanau. Greičiau sakyčiau, jog populiarioji kultūra yra tiesiog puikiai išugdytas gebėjimas pasitenkinti tuo, kas prieinama. Manant, jog tai kilo iš poreikių ir standartizuota kultūra priimama natūraliai.
Tam pritaria net filosofai M. Horkheimeris ir T. W. Adorno veikle „Apšvietos dialektika“: „Principas reikalauja, kad visi jo poreikiai būtų traktuojami kaip kultūros industrijos patenkinami, antra vertus, kad tie poreikiai iš anksto būtų taip sukurti, jog iš jų jis pats atpažintų save kaip amžiną vartotoją, kaip kultūros industrijos objektą. Pastaroji ne tik byloja jam, kad savo apgaule ji teikia pasitenkinimą, bet, be to, dar duoda jam suprasti, jog, išskyrus tai, kas siūloma, bet kokiomis sąlygomis jam neteiks pasitenkinimo“, – teigia autoriai. Tai kur tada tie visuomenės poreikiai? Pasiūla kyla iš jų? O sancta simplicitas!
Taigi, su liūdesiu pranešu - POP kultūra mus apsupusi iš visų pusių. POP kultūra bando absorbuoti mūsų laisvalaikį ir priversti jį tarnauti kapitalistinei pramonės logikai, kažkam labai apsukriam krauti turtus. POP kultūra bando mus suniveliuoti, kad jai būtų patogiau siekti ekonominių savo tikslų. POP kultūra nesistengia patenkinti masių poreikių, ji kuria ir sėja masių poreikius, prasmes ir mintis. O masės pernelyg nesipriešina. Masės mąsto POP kultūros idėjomis, tvirtai manydamos, kad tai jų pačių idėjos. Bendrąja prasme tarp kultūros ir masių vyksta išimtinai vienpusė komunikacija, mes masės neduoda atsako, masės priariamai linksi galva ir vartoja pasiūlą. Visuomenei stinga kritinio mąstymo, ji vadovaujasi stereotipais ir tingiai priima visa, ką diegia ekonominės naudos inspiruota kultūra. Visuomenė nekelia kartelės nei kultūrai, nei žiniasklaidai, per kurią POP kultūra dažniausiai ištransliuojama. O visa tai – aklo viešpataujančios POP kultūros kulto simptomas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!