Ir tai gi – nesenas įvykis, kuris paskatino mane sukurti šį rašinėlį. Turėjau nuskristi iš Briuselio į Rygą ir dar tokiu metu, kai tiesioginio „AirBaltic“ reiso nebuvo. Vietoje to, paieškos sistema man pasiūlė skristi jungiamuoju reisu per Vilnių. „Valio!“, - pagalvojau – išbandysiu pagrindinio tėvynės oro uosto tranzitinius gebėjimus ir, manau, atsidursiu tarp išrinktųjų, kurie kasmet per Vilnių keliauja kaip transferiniai keleiviai.
Rygoje tranzitinių keleivių rodiklis viršija milijoną ir dar kažkiek (Vilniuje 2012 m. tranzitinių keleivių kiekis siekė apie 500 - DELFI). Tokio skirtumo priežasčių daug – pradedant Vilniuje besibazuojančios aviakomapnijos nebuvimu ir baigiant tuo, kad niekada istorijoje nei viena nacionalinė aviakomapnija nemėgino organizuoti kažką panašaus į jungiamuosius skrydžius per Vilnių. Ar Kauną. Ar Palangą. Joms visoms – pradedant Lietuvos avialinijomis, aviakompanija „Lietuva“, Amber Air, Star 1 ir t.t. Lietuva buvo kelionių alfa ir omega, į kurią galima tik atskristi. Per ją skristi ir nesustoti čia galinčių homo sapiens šioje planetoje nėra. Ir nebus. Nes būti negali. Gal dėl to ir visos jos susilaukė tokio negarbingo galo.
Ir taigi, kiek po pietų Vilniuje nusileidžia „Brussels airlines“ Airbusas, išlipame per rankovę – tai gana įprasti aviacinės civilizacijos atributai (retoki Vilniuje, beje), bet čia civilizacija ar bent jau sveikas protas ir priartėja prie pabaigos. Manęs ir dar šimto keleivių laukia nuostabus atrakcionas – kažkokio (...įsirašykite keiksmažodį čia...) užsakovo užsakytas ir tokio pat (...įsirašykite keiksmažodį čia...) architekto sumąstytas pabėgiojimas vieną aukštą aukštyn ir paskui – tris aukštus žemyn.
Kam to reikia tokiame oro uoste kaip Vilniaus? Oficialų atsakymą žinau – šitame pačiame DELFI aprašant rekonstrukciją ne kartą buvo pažymima, kad po jos bus aiškiai atskirti atvykstančių ir išvykstančių keleivių srautai. Bet vėlgi – kam to reikia? Kiek didesniuose oro uostuose – toje pačioje Rygoje, Kopenhagoje, Taline, Helsinkyje, Briuselyje jie maišosi tarpusavyje ir nieko dėl to nenutinka. Netgi tokiuose aviacijos pasaulio šedevruose kaip Amsterdamas ar Singapūras nėra tokių minčių atskyrinėti keleivių srautus. Ir visi patenkinti. Ir jokios Šengeno taisyklės to nereikalauja. Tik kažkieno kvailumas.
Beje, aukščiau ir žemiau išdėstyti teiginiai yra mano asmeninė nuomonė, nebūtinai pretenduojanti į objektyvumo etaloną. Tai suvokdamas aš lygiai taip pat gerbsiu ir kitas nuomones, pavyzdžiui teigiančias, kad Vilniaus oro uoste susikurta tvarka gali būti pavyzdžiu visiems Arabijos pusiasalio bei Japonijos salų oro uostams, Singapūrui ir Taivanui.
Tačiau grįžkime į Vilnių ir nepamirškime, aš – transferinis (iš vieno lėktuvo į kitą oro uoste persėdantis - DELFI) keleivis. O tai reiškia, kad nusileidęs iki bagažo išdavimo patalpos toliau seku nuorodomis. O jos man liepia ... praėjus visą bagažo išdavimo patalpą, kilti tris aukštus į viršų ir toliau keliauti ilgaisiais koridoriais. Ir taip tol – kol vėl neužkylu į patį viršų ir kiek paėjėjęs kartu su dar trimis tokiais pat išskirtiniais keleiviais atsiremiu į uždarytas duris.
Organizacinės minties šedevras – transferinis keleivis Vilniaus oro uoste, pasirodo, turi pereiti septynis aukštus, pasivažinėti šešiais eskalatoriais ir atsidurti prie uždarytų durų.
Mano tranzitinės nelaimės draugai atrodo gerokai susinervinę – vaikinas teigia jau dešimt minučių bandantis prisiskambinti vidiniu telefonu, kad kas nors ateitų ir leistų transferiniams keleiviams toliau skristi. Pagyvenusi moteriškė lakoniškai apibūdina šį oro uostą kaip blogiausią iš tų, kuriuos jai teko matyti. Aš pasirodau esąs sėkmingesnis – tik man atėjus, pasirodo trys oro uosto darbuotojai ir atidaro duris. O už jų – rankinio bagažo skanavimo mašina. Tikrai gražiai oro uosto darbuotojai išsakau ką aš galvoju apie keleivių srautų organizavimą ir oro uosto architektus bei pasiklausiu ar jie nieko nėra girdėję apie Šengeno erdvėje taikomą praktiką, kad iš jai priklausančių šalių oro uostų atvykę keleiviai nėra papildomai tikrinami.
Atsakymas pribloškia savo genialumu – Vilniuje nėra galimybės netikrinti transferinių keleivių. Pasirodo taip – galimybės susikurti kilometrinius koridorius yra, o suorganizuoti kad Šengeno erdvės keleiviai negaištų laiko nusiseginėdami diržus – nėra.
Kaip panašu kad ir nėra galimybių sutvarkyti atvirai plėšikaujančius taksistus oro uosto prieigose, jų mentalitetu baigiančius persisemti policininkus, vaikančius neatsargiai sustojusius nelaimėlius-keleivius pasiimančiuosius. Tiesa, policininkų aktyvumas pastaruoju metu sumažėjo – gal vis dėlto paveikė sveikas protas – juk nėra itin malonu būti kitus vaikančių taksistų pastumdėliu. Ir dar truputį apie taksistus – asmeniškai man labai nejauku girdėti lengvą isteriją ar šiaip baimės apraišką taksi operatorės balse, kai vidurnaktį į oro uostą išsikvietęs taksi išgirsti jos klausimus, ar jau atsiėmei bagažą – kad neduok Dive jos „globojamas“ taksistas manęs belaukdamas nepapultų tiems patiems aukščiau minėtiems policininkams. Operatores aš pilnai suprantu – aš neesu vienintelis ir išskirtinis naktinių kelionių iš oro uosto mėgėjas, o taksistai, manau, joms pakankamai pasiguodžia apie savo nuotykius su oro uosto policija.
Bekeikdamas oro uosto darbo organizavimą, sustoti galiu tik ties aviacijos saugos patikra. Nepaisant to, kad, mano nuomone, metalo detektorius programuoja į paranoją smarkiai linkęs pilietis (kitaip nepaaiškinsi to, kad tą pačią dieną skrendant per tris oro uostus, apsirengus tais pačiais drabužiais, metalo detektorius cypė tik Vilniuje), jau kuris laikas patikros darbuotojų skaičius yra padidintas iki minimalios padorumo ribos, veikia nebe vienas, bet kartais net ir trys metalo detektoriai, dėl ko ir eilės nėra tokios baisios – pavyksta atstovėti ir per greičiau nei per 15 minučių. Gal prieš pusantrų metų rytinė Vilniaus saugumo patikra galėjo drąsiai konkuruoti su penktadienio vakaro Briuselio Zaventemo Šengeno terminalu – minios žmonių kilometrinėse eilėse. Tiesa, Briuselyje būdavo net ir taip, kad eilė prasidėdavo ant judančio takelio. Vilnius iki tiek dar nenusivažiavo.
Ir kas šioje istorijoje pikčiausia – priešingai nei nepatikusio restorano ar net prekybos centrų tinklo atveju – oro uosto nepasiųsi velniop ir nenustosi naudotis jo paslaugomis. Asmeniškai aš po pokštų su Lietuvos energetika ir įmonės perregistravimo Nyderlanduose iki šiol stengiuosiu boikotuoti „Maximą“, tačiau to paties negaliu padaryti Vilniaus oro uosto atžvilgiu. Ir ne dėl to, kad nemėgčiau Kauno oro uosto (Mokesčių inspekcijos nuomone, aš kaunietis). Tiesiog iš ten nėra reikiamų skrydžių jungčių.
Beje – apie Kauno oro uostą. Jis kažkaip sugebėjo išspręsti taksi lupikavimo klausimą. Nors ten atstumai iki miesto centro didesni, todėl atsiranda savų niuansų, bet bent jau miesto autobuso grafikas yra suderintas su skrydžių laikais. Tiesa, yra kitų aspektų. Naujasis terminalas, savo laiku statytas kaip galinis kelionės taškas, t.y. be jokių tranzitinių ambicijų, gana neblogai atlieka savo funkcijas. Dėl grožio galima ginčytis (asmeniškai aš labai neigiamai vertinu pilko derinimą su dar pilkesniu), tačiau atlikus keletą kosmetinių patobulinimų, jis būtų vienas geresnių savo klasės pavyzdžių.
O patobulinimai būtų tokie. Pirma – kam ant išorinės terminalo sienos rašyti „Kaunas“. Visi žino, kad tai Kaunas (nors tiksliau – Karmėlava arba Kauno rajonas). Bet, vietoje to, parašius „Tarptautinis Kauno oro uostas“ (norint pasipuikuoti bei informuoti užsieniečius – ir „Kaunas International Airport“) būtų kur kas logiškiau.
Antras dalykas – kiek sudėtingesnis. Niekaip negaliu suprasti, kodėl Šengeno keleiviams reikia lipti laiptais į trečią aukštą ir ten praeidinėti patikros procedūras? Negi visko negalima sutalpinti viename – antrame?
Trečias dalykas – personalas. Kauno oro uosto personalas yra ideali mano seno pastebėjimo, jog kuo mažesnis oro uostas – tuo labiau susireikšminęs jo personalas, iliustracija (tiesa, čia Skopjės ir Isfahano oro uostai yra visiškos ir nepaprastai malonios išimtys). Kaunas, su keletu išimčių, šia prasme lygiuojasi į blogiausius – Zanzibaro (Tanzanija), San Pedro (Belizas), Bukarešto analogus. Pradedant registratūroje sėdinčiomis (nors gal tik man taip nesiseka) damomis, kurioms atrodo, kad jos man daro malonę ne tik priimdamos mano bagažą, bet ir teikdamosi pažiūrėti į niekingą mano personaliją, saugumo patikra, kurie panašu, kad tikisi kas antro keleivio bagaže rasti bent jau bombų dalių ir triumfuoja atėmę beveik visiškai išgertą vandens buteliuką bei baigiant kažkokiu genijumi, sumąsčiusiu, kad prieš lipant į lėktuvą keleivius reikia kokias dešimt minučių pagrūsti siaurame koridoriuje ir ant laiptų. Kam to reikia? Kad įsiutinti grūdimosi keleiviai per tam skirtas sekančius 10 minučių nuskubėtų užimti visas 189 “Ryanair” „gyvulinio vagono“ sėdynes? O kitaip paskubinti negalima? O Oslo Rygės (Rygge) oro uoste kada buvot? O Tamperės? O Frankfurto Hano (Hahn)? Kodėl ten nereikia keleivių taip siutinti?
Nors, beje, Kaunas šia prasme dar ne blogiausias variantas. Paryžiaus Bovei (Beauvais) pieš lipant į lėktuvą tenka grūstis lauke, be stogo esančiame garde, o pirmenybės laurus kvailybės lenktynėse kol kas tvirtai laiko Vilnius, kur keleiviai laipinimo į lėktuvą kartais laukia ant žemyn į susigrūdusią tokių pat nelaimėlių minią važiuojančių eskalatorių.
Yra nuomonė, kad tokių racionalizacijų imamasi žemų kaštų aviakompanijų reikalavimu, tam, kad keleiviai kuo greičiau suliptų į lėktuvą. Tebūnie ir taip – sutinku, kad per 25 minutes išlaipinti ir sulaipinti po daugiau nei pusantro šimto keleivių yra nedidelis organizacinis stebuklas, tačiau negi mūsų brangiausieji oro uostai ir jų strategai nebenaudoja nuosavų smegenų ir nemėgina pamąstyti kaip padaryti taip, kad ir keleiviai, dauguma kurių – tos pačios šalies – Lietuvos, piliečiai, būtų patenkinti? Gal ir dėl to nelabai kas iš kitų žemų kaštų kompanijų nori skraidyti į Vilnių?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI komentaro pasiteiravo Vilniaus oro uosto Komunikacijos vadovės Gabrielės Vasiliauskaitės. „Vilniaus oro uostui žinoma ši „bėda”. 2007 m. statytas naujas keleivių terminalo priestatas turi šį nepatogumą Šengeno šalių transferiniams keleiviams. Kaip tik dėl to šiuo metu oro uoste vyksta dviejų terminalo galerijų rekonstrukcija, kuri išspręs šį ilgą vaikščiojimą terminalo koridoriais ir kėlimąsi eskalatoriais iš vieno aukšto į kitą ir transferiniai keleiviai, atskridę į oro uostą, galės patekti tiesiai į riboto patekimo zoną.
Modernizuodamas Keleivių terminalą ir maksimaliai pritaikydamas jį keleivių aptarnavimo kokybės gerinimui bei aviacijos saugumo reikalavimų užtikrinimui, Vilniaus oro uostas atlieka ir 45 ir 50-os galerijų rekonstravimą. Tokiu būdu siekiama optimizuoti keleivių srautų judėjimą oro uosto terminale, dalį išvykstančių keleivių srauto nukreipti į sterilią zoną bei sutrumpinti jungiamųjų skrydžių keleivių persėdimo laiką nuo 40 iki 20 minučių.
Projektas, kurį numatoma užbaigti antrajame šių metų ketvirtyje, finansuojamas Valstybės biudžeto ir ES struktūrinių fondų lėšomis, dalį lėšų skirs Vilniaus oro uostas. Bendra projekto vertė 3,2 mln. Lt“, - pakomentavo ji.