Mano vyras turi bendradarbę vardu Gita. Sveika, Gita, jeigu skaitai. Tai – nėra dažnas vardas, todėl tikrai nesupainiosi.
Apie ją išgirsdavau po įmonės vakarėlių („vežiau Gitą namo“) ar kai ilgiau užtrukdavo darbe („tvarėkm su Gita popierius“). Būdavo įtarimas, bet ką aš žinau – gal kolegė kaip kolegė.
Visai neseniai savaitgalį išvažiavau pas tėvus į kaimą. Vyras liko namie. Kol buvau kaime, kelis kartus skambinomės. Visus buvo namie, sakė, vienas – tai filmą žiūrėjo, tai snaudė, tai kažką darbavosi prie kompiuterio.
Grįžusi sekmadienio vakare pamačiau, kad šiukšlės neišneštos. Dar pradėjau truputį burbėti, kad va, visą savaitgalį namie sėdėjai, net šiukšlių negalėjai išsinešti. Kadangi ką tik grįžusi vis dar buvau su batais ir paltu, pasiėmiau maišus išnešti pati.
Ir beeidama matau, kad vienas iš maišų – „Wolt“ maisto pristatymo. Nieko nepagalvojau – na, gal tik kad tingėjo gamintis. Bet tada metant maišus į konteinerį atsukau jį kita puse ir pamačiau užrašą.
Ant „Wolt“ maisto pristatymo maišų būna užrašytas vardas žmogaus, kuris per savo programėlę tą maistą užsisakė. Ant šono juodomis storomis raidėmis puikavosi parašyta GITA.
Visas scenarijus man sukrito į galvą per tas kelias minutes grįžtant namo. Savaitgalį jis leido namuose, taip, bet ne vienas. Ir net nepasivargino išsimesti įkalčių. Nebūčiau patikėjusi, kad jis toks bukas. Užviriau taip, kaip dar nebuvau užvirusi.
Grįžusi išrėkiau jam viską. Susidėliojo galvoj ir daugiau „darbo kelionių“, „viršvalandžių“ ir panašiai. Dar bandė teisintis, kad buvo užsukusi padirbėti ir užsisakė maisto, bet galėjo netrinti lazankių. Būtų koks Petras užsukęs, būtų vyras tikrai kai kalbėjome telefonu tą pasakęs.
Dabar jis jau iškraustytas, o visoms noriu tik patarti – atidžiai stebėkite kiekvieną smulkmeną. Ji gali išlįsti net maisto užsakymo maišelyje.