Iškart pasiryžtu stoti prieš jūsų teismą, prisipažindama, kad pirmi dveji metai šiose parodose man tebuvo palanki terpė susikrauti visų universitetų rašiklių kolekciją, bet šiais metais aš ne apie tai. Noriu pasidalinti įspūdžiais, kai „Bado žaidynės“ persikelia į tikrą gyvenimą.
Įžengus į „Litexpo“ žaidynių lauką, mane pasitiko minia išalkusių vaikų. Vieni buvo išalkę atsakymų, kiti – papildomos makulatūros stalčiuje, kiti čia atėjo vedini rašiklių kolekcijų. Tačiau čia nelaimėjo nė vienas. 11 minučių. Tiek truko mano pirmas žygis koridoriumi tarp 4 ir 5 salės. Akimirksniu toptelėjo, kad jaučiuosi lyg roko žvaigždė, kurią masė žmonių ant rankų neša atgal į sceną. Bet nei aš roko žvaigždė, nei nešama ant rankų, ir toli gražu ne į sceną. Pamiršau paminėti, kad pirma misija tebuvo pasikabinti paltą. Taigi, trečioje aplankytoje rūbinėje man buvo išduotas kone paskutinis žetonas. Išmintingai nusprendžiau išvengti beždžionių tilto koridoriuje tarp 4 ir 5 salės apygardų ir palikusi paltą užmaršty, šį atstumą įveikiau lauke.
5 aukštojo mokslo Lietuvoje salė mane pasitiko su naujais išbandymais. Šioje vietoje suveikė mano analitinis mąstymas ir aš supratau! Supratau kaip veikia ši mugė! Priėjus salės duris, tu patenki į žmonių sūkurį. Atpalaiduoji savo kūną ir pasiduodi nešamas srautui tol, kol pajunti, kad sustojai. Pakėlus akis išvysti universiteto stendą ir štai tavo loterijoje išsuktas atsakymas. Minia žmonių tau išrenka universitetą. Belieka išsiaiškinti, kokia bus tavo specialybė.
Kadangi šį žaidimą žaidžiančių daug, turi laiko vos porai klausimų, kurie šabloniškai skamba taip: „Ar įstočiau pas jus?“; „Kaip manot, priimtumėt mane?“; „O ekonomikoj daug matiekos reikia?“; „Nu gerai, tada gal teisę.“ Net nekalbėsime apie tai, kaip man pavyko ištrūkti iš salės, bet daugeliui tikriausiai kilo klausimas, kaip aš likau gyva? Tiesa sakant, mane išgelbėjo vanduo, kurio eilėje laukiau gal 37 minutes.
Kai supratau, kad esu nusipelniusi kur nors padėti savo sėdimąją, lyg į Everesto viršukalnę užkopusi radau laisvą kėdę antrame aukšte. Kol varčiau savo loterijoje ištraukto universiteto lankstinuką, su manim pasisveikino mokinių grupelė: „Laba diena, kur galėtume rasti koridorių tarp 4 ir 5 salės? J. Jankevičiaus norim pasiklausyti.“ Kadangi ši vieta mano atmintyje puikiai įsirėžusi, pasiunčiau tuos vaikus į tikrus spąstus, tad vargu, ar jie man padėkojo, ir manau, kad jiems net pats J. Jankevičius nebebuvo juokingas. Bet aš ne apie jį. Vos spėjus pamatyti, kad už mano nugaros žiba pavadinimas „Infocentras“, mane klausimais apipylė berniukai, kurie neranda robotikos paskaitos. Šito jau nežinojau, bet mandagiai atsiprašiau. Kai grūste grūdosi pasimetę ir kažko nerandantys vaikai, supratau, kad turiu nešdintis ir užleisti savo darbo vietą kitiems. Bet vėlgi, gal tai tebuvo atsakymas, kuo aš norėčiau būti? Informacinio centro direktore!
Netyčiom, o gal tyčiom, užklydau į profesinių mokyklų salę. Noras sėdėti dar nebuvo dingęs, todėl klestelėjau ten, kur mokyklų mokiniai dalyvavo konkurse ir gamino patiekalus, ir beje, visai ne kokią baltą mišrainę. Sėdėjau, šypsojausi, kol nugirdau nepavalgiusias mergaites: „O, žiūrėk, čia maisto yra. - Man atrodo čia tik komisija ryja. - Ai, jo, tada varom iš čia.“ Šios damos taip pat gavo profesinį atsakymą – degustatorės užkalnės.
Kol valandų valandas blaškiausi lyg Igoris Vilniaus pakampėse, tik gaila, manęs niekas neieškojo, priėjusi tą siaubingą koridorių suplojau rankomis – jis pustuštis! Tada jau ir spėjau nužvelgti KTU universiteto genialumą, įsitikinti, kad VU universitetas ištisai žmonių apsupty, kad MRU labai puikią pramogą sumąstė, ir kad jau laikas ieškoti draugų ir su „pilnu žinių bagažu“ grįžti į namus, kur tavęs turbūt jau laukia visas giminių susitikimas, kuriam iškilmingai teks atskleisti, kokia bus tavoji ateitis.
Studijų mugė man nebuvo verta dešimties balų, bet 10 neabejotinai gauna visi tie, kurie įveikė šį iššūkį ir atlaikė visas kliūtis. Ir noriu palinkėti, kad atsakymų pradėtumėte ieškoti pačiuose mažiausiuose dalykuose, nes informacijos centre aš dar visai norėčiau padirbėti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite atsiųsti savo nuomonę? Pasidalinti mintimis? Kviečiame tai padaryti! Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: