Lietuvos žiniasklaidoje apie tai informacijos beveik nebuvo, EP narių iš Lietuvos tinklalapiuose apie tai nieko nekalbama, nors, pavyzdžiui, Leonidas Donskis yra Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto pavaduojantis narys ir dar šių metų liepos 10 d. dalyvavo galutiniame komiteto balsavime dėl šio dokumento.
Ar tikrai šis klausimas Lietuvai, jos interesams, jos gyventojams toks nereikšmingas ir nesvarbus? Ką jis reiškia? O tai reiškia, kad jeigu iki šiol egzistavęs pabėgėlių priėmimo principas bus pakeistas, tai juos pradės apgyvendinti visoje Europos Sąjungoje, nepriklausomai nuo to, į kurią valstybę jie atvyko.
Pavyzdžiui, į Prancūziją privažiavo pabėgėlių iš kokios nors Afrikos valstybės, kurioje vyksta kariniai neramumai ar žmonės skursta, iš ten juos tam tikrais procentais, priklausomai nuo priimančios šalies gyventojų skaičiaus, ploto ir kitų rodiklių, paskirsto kitoms valstybėms, nepriklausomai nuo to, ar imigrantus nori ar nenori priimti vietos gyventojai. Imigrantų kvotą valstybėms nustatys Europos Sąjunga.
Kaip rašo „Der Tagesspiegel“, pagal 1997 metais priimtą norminį dokumentą, pabėgėlius priimdavo ta Europos Sąjungos valstybė, į kurią jie atvykdavo. Praėjusiais metais 90 proc. iš 301 tūkst. prašymų suteikti prieglobstį, priėmė tik 10 ES valstybių iš 27. Daugiausia pabėgėlių prašymų gauti prieglobstį patenkino Prancūzija - 53 260, antrą vietą užėmė Vokietija - 48 500. Tačiau, palyginus su valstybės gyventojų skaičiumi, gaunamas visai kitoks vaizdas: Vokietijos kiekvienam tūkstančiui gyventojų tenka tik 0,65 prašymų dėl prieglobsčio suteikimo, kai tuo tarpu Maltoje - 4,4; Liuksemburge- 4,2; Švedijoje – 3,1; Belgijoje – 2,9; Austrijoje – 1,7.
Priėmus norminį teisės aktą, pagal kurį ES valstybės solidariai turėtų dalintis pabėgėliais pagal nustatytą procentą, pernai Vokietija būtų turėjusi priimti 4000 pabėgėlių daugiau, o Belgija, atvirkščiai, pasilikti tik 8 053 iš 23 862 priimtų. Likusius pabėgėlius, kurie nepatenka į priimamų kvotą, turėtų priimti kitos valstybės, kurios dar neįvykdė savo prieglobsčio suteikimo normos.
Kaimyninėje Latvijoje jau senokai diskutuojama, ką reikės paaukoti dėl skolų, kurios dabar sudaro apie 7,6 mlrd. eurų, o tai mažai valstybei, neturinčiai rimtos pramonės, yra didžiulė ir nepakeliama suma. Kalbama, kad Latvijai teks priimti Europos Sąjungos, kurios taisyklės ir apribojimai, ir prisidėjo prie Latvijos ūkio privedimo prie apverktinos padėties, ne tik žeminančias, tačiau ir pavojingas sąlygas, t.y. mainais už skolos nurašymą Latvijai siūlo žymiai padidinti priimamų imigrantų iš arabų ir Afrikos valstybių kvotą.
Ir pačioje EP Rezoliucijoje rašoma, kad gerai sukurtas finansavimo mechanizmas, įtrauks į savanorišką pabėgėlių priėmimą valstybes, kurios turi mažiau išvystytas prieglobsčio sistemas. Bet Europos Sąjungoje sūrio niekas nemokamai nedalina, todėl valstybė, gavusi finansinę naudą, turės išpildyti ES reikalavimus: „šalinti jų prieglobsčio sistemoje esančius apsaugos trūkumus ir užtikrinti aukštą siunčiančioje valstybėje narėje liekančių asmenų apsaugos lygį“, ir vykdyti kitus reikalavimus.
Manoma, kad veiksmingos finansinės paskatos ne tik paskatins ES valstybes noriau priimti pabėgėlius, tačiau jos reikalingos ir tam, kad „būtų priimama daugiau prieglobsčio prašytojų ir tarptautinės paramos gavėjų“. Taigi, EP mano, kad ES valstybės vis dar per mažai priima pabėgėlių ir suteikia prieglobstį.
Neatrodo, kad EP rūpėtų problemos, kurias sukėlė neatsakingas imigrantų iš Afrikos ir Azijos valstybių priėmimas Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitose ES valstybėse. Atvykėliai, turintys savo kultūras ir religijas, nepritapo prie vietinės visuomenės, o ir nerodė noro integruotis į vietinę visuomenę, priimti jos reikalavimus. Jie sukūrė savo teritorijas, išstumdami vietos gyventojus, įvesdami savo gyvenimo taisykles ir tvarką, sukūrė neramumų ir įtampos židinius.
Imigracijos sukeltų problemų kol kas neturi Lietuva ir kitos sąlyginai neseniai prie ES prisijungusios valstybės. Gal Lietuvos atstovai Europos Parlamente, balsuojantys už didesnį ES valstybių narių solidarumą prieglobsčio srityje, mano, kad tai yra Lietuvos valstybės trūkumas, kurį reikia ištaisyti ir nors šioje srityje pasivyti, pavyzdžiui, Prancūziją?
Lietuva net sovietiniais laikais, būdama TSRS imperijos sudėtyje, A. Sniečkaus vykdytos nacionalinės politikos - į respubliką neįsileisti pernelyg daug rusakalbių – dėka, skirtingai nei Latvija ir Estija, kurios neturėjo objektyvių galimybių tokiai politikai vykdyti, sugebėjo išvengti šiose valstybėse dėl rusakalbių imigracijos susiklosčiusių problemų.
Istorijos ratas kartojasi. Šiandien Lietuvai esant ES sudėtyje ir šį kartą ne ginklais ir represijomis, tačiau kitomis priemonėmis sumažintam gyventojų skaičiui, vėl iškyla imigracijos pavojus ir kartu klausimas, kaip Lietuva elgsis: ar klusniai vykdys ES direktyvas ir eis Vokietijos, Prancūzijos ir kitų valstybių išbandytu keliu, kartos jų klaidas ir patirs imigracijos sukeltus neigiamus padarinius, ar vis dėlto išmintingai pasipriešins prieš globalistinę tautų maišymo politiką ir, kaip sovietiniais laikais, pavyks išlaikyti kuo vienodesnę visuomenės struktūrą, kuri yra viena iš svarbiausių valstybės vietinių gyventojų ramaus gyvenimo veiksnių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!