Daugelis šneka, kad meilė Lietuvai, tai yra tėvynei, tik atgyvena, bet ar iš tiesų taip yra? Ar iš tikrųjų mes nieko nebejaučiame šiam mažam pasaulėliui, kurį tik gimus išvydo mūsų akys? Norint atsakyti į šiuos klausimus, neužtenka vien dabartinės Lietuvos pavyzdžių, reikia prisiminti ilgą ir turtingą Lietuvos istoriją ir į ją įsigilinti.
Renesanso laikotarpiu meilė Lietuvai pakilo lyg iš pelenų. Meilę tėvynei spinduliavo kultūros žmonės, kurių dėka ji pabudo iš gilaus miego. XVII a. buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga- „Katekizmas“, kurią parašė Martynas Mažvydas. Ši knyga skatino suklusti. Suklusti ir suvokti, kaip buvo galima užmiršti savąją kalbą. Ji skatino žmones mokytis skaityti ir daugelis skaitė, nes norėjo išsaugoti savąją, gimtąją kalbą. Ši knyga pažadino daugelio žmonių patriotiškumo idėjas. Mažvydas buvo būtent tas žmogus, kuris davė pradžią lietuviškai literatūrai.
Be šios iškilios asmenybės norėtųsi paminėti Abraomą Kulvietį, kuris nepaisydamas įvairių kliūčių, skleidė Lietuvoje mokslo žinias, įsteigė aukštesniąją mokyklą ir stengėsi viską daryti taip, kaip geriausia tėvynei ir jos žmonėms.
Sovietmečiu meilė Lietuvai dar labiau sustiprėjo. Tikriausiai kiekvieno žmogaus smegenyse yra užkoduota: „Jeigu kas nors kėsinasi į tai, kas tau yra be galo brangu - gink ir saugok!“ Taip suveikė žmonių protų mechanizmai, kai jų brangiajai tėvynei iškilo pavajus. Žmonės siekė išsivaduoti, siekė laisvės savo mylimai ir brangiai šaliai - Lietuvai. Daugelis iš jų net negalvojo apie save, jie bet kokia kaina norėjo išvaduoti savo gimtąjį kraštą. Savo darbais jie paaiškino žodžio „patriotas“ reikšmę.
Dabartiniais laikais meilė Lietuvai susilpnėjusi ir po truputį nyksta. Labai skaudu, kad ją nuolat drasko ir pamažu baigia numarinti mūsų išrinkta valdžia. Vis daugiau žmonių iš Lietuvos bėga, lyg žiurkės iš skęstančio laivo. Tačiau ir šiais laikais atsiranda žmonių, kurie, kad ir kaip bebūtų sunku čia gyventi, grįžta ir garsina šalies vardą. Dalia Ibelhauptaitė, Oskaras Koršunovas - tai tik nedidelė dalis iškilių žmonių, kurie parodo savo meilę Lietuvai, dirbdami jos labui ir garsindami ją.
Kad ir kaip sunku būtų pripažinti, meilė Lietuvai po truputį blėsta ir vis dažniau kalbama, kad tai atgyvena. Visais laikais mylėti tėvynę kliudė žmonės, dažniausiai svetimšaliai, kurie siekė pasiglemžti jos laisvę. Tačiau šiais laikais meilė blėsta ne dėl svetimšalių, bet dėl mūsų pačių savanaudiškumo.
Tikiuosi, dar ne vėlu mums suvokti, kad savanaudiškumas mums nieko neduos, reikia pagalvoti ne vien tik apie save, bet ir apie kitus. Tik tokiu atveju meilė Lietuvai vėl atgims ir gyvuos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!