Nevengiu parėkti (nes jie vėl, po n-tąjį kartą pakartotos pastabos, vis tiek negali susiturėti ir pradeda spardyti futbolo kamuolį namie), kartais išleidžiu vaikus į darželį tikrai purvinomis striukėmis ar batais (tiesiog... neturiu jėgų jas išplauti, nors jaučiuosi tragiškai, juk ką pagalvos auklėtojos), nepatikrinu, ar vyresnieji tikrai paruošė namų darbus (iš anksto jaučiu, kad jų ruošimas potencialiai bus palydėtas kėdžių stumdymo, krokodilo ašarų ir visokių kitokių „užknisančių“ vaikiškų „atmazkių“, o tam kartais būnu nenusiteikusi). Būnu per daug griežta vakare (jei pati noriu „žiauriai“ miego, tada mane valdo tik vienintelis vidinis noras – kažkaip greitai „supakuoti“ visus vaikus į lovas, pageidautina per 10 minučių).
Yra buvę ir taip, kad vakare net nepadariau „padorios“ vakarienės (tada buvau tiesiog visiškai „nusikalusi“, „browsinau“ telefoną ir vyliausi, kad jie patys pasiims kokį nors vaisių, daržovę ar dar ką nors iš šaldytuvo). Neabejokite, esu ir garsiai susikeikusi, ir liepusi visiems dar neišvažiavus iš kiemo lipti lauk iš automobilio (niekur nevažiuosime, jei tarpusavyje pešatės dėl kažko nereikšmingo)...
O bet tačiau! Teisybės dėlei, DAŽNIAUSIAI aš būnu pikta ne dėl savo vaikų išdaigų ir jų keliamo erzelio ar ne vietoje pripaišytų sienų, o dėl savo asmeninių demonų: nusivylusi dėl savo neįgyvendintų svajonių; jaučianti įtampą dėl darbe susikrovusių užduočių; nuliūdusi dėl to, kad vyras vakare gėrė vyną su filmo herojais, o ne su manimi; o gal visą dieną prabuvau užsidėjusi savo „socialinę“ kaukę ir jaučiuosi nežmoniškai pavargusi pati nuo savo melo sau... Ir tą visą savo sukauptą „blogį“ nesąmoningai transformuoju į juos, savo keturis mylimiausius vaikus – visiškai nepagrįstai, be reikalo, be jokios net teorinės naudos ateičiai. Ir manęs niekas nemokė, kaip spręsti SAVO problemas, kaip spręsti VAIKŲ problemas, kaip elgtis situacijose, kai jautiesi beviltiškai, nes kartais dėl įvairių priežasčių nesugebu būti ČIA ir DABAR, sąmoningai įkvėpti, mintyse pasakyti: 10, 9, 8, 7... ir tik tada ramiai kalbėtis su savo vaikais.
Matydama visuomenėje vykstančias vaikų paėmimo iš tėvų dramas, negaliu ir nenoriu teisti nei vienos pusės, nes pati tik mokausi auginti vaikus. Galiu tik teužduoti pora klausimų visoms pusėms (tėvams, vaikų teisių apsaugos vykdytojams, ministerijų klerkams, policijai, žiniasklaidos atstovams, mokytojams, darželių auklėtojoms, anonimiškai komentuojantiems ir šiaip viską žinantiems): AR JUMS TIKRAI RŪPI VAIKŲ ATEITIS? JEI TAIP, KĄ DĖL TO DAROTE PATYS? (Ieškote pagalbos, mokotės, „šviečiatės“; dirbate su savo problemomis, išeinate iš savo komforto ribų; padedate kitoms šeimoms, matydami, kad jiems reikia pagalbos; elgiatės su VISAIS, taip pat ir vaikais, tinkamai visomis prasmėmis; atliekate darbą ne tik pagal įstatymo raidę, bet ir pagal žmogiškumą).
JEI NE, KODĖL APSIMETATE, KAD RŪPI? (Dirbate su vaikais, nors jų nekenčiate, vykdote vaikų teisių apsaugą, nors nesate tam pasiruošę nei psichologiškai, nei įgiję reikiamos kvalifikacijos; kuriate įstatymus, bet nekuriate tinkamų, apgalvotų procesų, kaip tai įgyvendinti realybėje, gimdote vaikus, kurių nenorite; visaip žeminate tuos, kurie vaikų nori susilaukti su išorine pagalba; mušate vaikus dėl jų elgesio, nors pagalbos dėl elgesio reikia jums; anonimiškai komentuojate ir teisiate, smerkiate, nors realiai norite tik anonimiškai „išsivemti“, nes bloga patiems nuo savęs).
O gal vis dėlto jums net ir tyliai per skaudu prisipažinti pačiam sau, kad vis dar nešiojatės susikaupusias vaikystės žaizdas ir jumyse tebegyvena „sužeistas žvėrelis“, kuris tik nori būti mylimas, bet tie skauduliai vis „prasimuša“ ne laiku...
Ir vėl! O bet tačiau! Nesu nesusivokusi gyvenime – suprantu ir domiuosi vaikų bei suaugusiųjų, auginančių vaikus, psichologija, elgesio modeliais, problemų sprendimo būdais. Darau viską, ką tuo metu sugebu ir galiu, nors ne visada išeina... Ir kiekvieną vakarą prieš miegą pabučiuodama ir apkabindama savo kiekvieną sūnų atskirai pasakau: myliu tave. Atsiprašau, jei aprėkiau ar susipykome. TAI DARAU VISADA, nepaisant savo asmeninių ar vaikų teisių/pareigų/jausmų/emocijų. Tiesiog iš begalinės meilės tam, ką pati sukūriau.
Gal kažką tokio galėtumėte padaryti ir jūs? Tiesiog kaip mažą žingsniuką pradžiai?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!