Visų pirma, vertybės šiandien yra kitokios, nei buvo seniau. Ar tai yra gerai? Medalis turi dvi puses. Geroji yra ta, jog turime žodžio ir veiksmų laisvę : galima reikšti savo nuomonę, rinktis laisvalaikio veiklą. Tai yra puiku. Tačiau, būtent turėdami daug laisvių, daugelis pamiršo senąsias vertybes.
Viena jų - pasiaukojimas. Itin dažnai ieškoma naudos sau. Visiškai nesusimąstoma apie aplink esančius žmones. Tai priveda prie nužmogėjimo. O situacija tampa dar blogesne, kuomet žmonės, praradę vertybes, ima išnaudoti jas tebeturinčius, besiaukojančius ne tik savo, bet ir kitų labui. Tokiu būdu yra žlugdoma aukos kultūra. Kai kuriems pasiaukojimas yra tiesiog nesuprantamas. Taigi besikeičiančios vertybės turi tiek teigiamų, tiek neigiamų savybių. Kaip bebūtų, labiau pasireiškia neigiamosios, kurios žlugdo senąsias vertybes. Viena jų - pasiaukojimas.
Visų antra, šiais laikais pasiaukojimo prasmė yra iškreipta. Kuo tai pasireiškia? Dažnas mano, jog naudingesnė yra piniginė aukos išraiška, ne nematerialioji. Žinoma, materiali auka yra geriau negu nieko. Tačiau daug vertingesnė yra nemateriali auka. Visuomenėje yra nusistovėjęs požiūris, jog geriau nepersistengti ir, sumaigius keletą mygtukų savo mobiliajame telefone, pajusti aukojimo džiaugsmą. Tačiau toks džiaugsmas yra trumpalaikis. Visiškai skirtingai nei dovanojant tai, kas yra neapčiuopiama - bendravimą ir viltį.
To pavyzdžiui būtų galima laikyti TV akcijas, siekiančias padėti našlaičiams. Žmonės siunčia žinutes, aukoja du, penkis ar dešimt litų ir jaučiasi padėję. Tačiau jų auka būtų daug svaresnė, jeigu jie nuvyktų į vaikų globos namus ir patys aplankytų vaikus, su jais pabendrautų. Galbūt net pagalvotų apie įsivaikinimą ir kam nors padovanotų kitokį gyvenimą. Taigi, aukojimą džiaugsmą suteikia tiek materiali, tiek neapčiuopiama auka. Visgi, nematerialus pasiaukojimas turi daug stipresnį poveikį.
Galiausiai, kiekviena auka turi vertę ir atsiperka. Bene geriausias to pavyzdys - savanorystė. Kokiu būdu atsiperka laiko ir jėgų aukojimas savanoriaujant? Kai kam gali atrodyti neprotinga dirbti neatlygintinai. Tačiau tai yra laba tiesmukas požiūris.
Savanoriaujant jaunimas gali įgyti neįkainojamos patirties, kuri ateityje gali atsipirkti tiek materialiu, tiek nematerialiu būdu. Taip pat, savanorystė yra būdas praplėsti pažinčių ratą ir akiratį. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, jog savanoriaudamas sirgalių stovykloje Europos krepšinio čempionato metu, susipažinau su žmonėmis iš daugybės šalių, o su kai kuriais jų bendravimas nenutrūko iki šiol. Taip pat dirbau kelių žmonių grupėje, tad įgijau darbo komandoje įgūdžių. Po kiek laiko įgyti patirtis atsipirko materialiai - gavau darbo renginyje pasiūlymą. Taigi, nors kai kurie savanorystę laiko bereikšmiu laiko švaistymu, tai yra prasminga dovana ne tik kitiem, bet, pirmiausia, pačiam sau.
Iš viso to galima spręsti, jog pasiaukojimas šiais laikais - svarbi vertybė. Ją bando žlugdyti materialumas. Tačiau, žmogus, pajutęs pasiaukojimo džiaugsmą, suvokia, jog tikrąjį džiaugsmą teikia ne tai, kad apčiuopiama, bet tai, kas jaučiama širdimi.