Diskusijos metu Liberalų Sąjūdžio pirmininkas seimo narys Eligijus Masiulis pabrėžė, kad diskusijos dėl partnerystės instituto galimybių yra aktualios, nepaisant bandymų tai nuneigti. Tą aktualumą kaip ir pagrindžia tas faktas, kad minėtas institutas yra numatytas LR Civiliniame Kodekse, kuriame nurodoma, kad partnerystės institutui įgyvendinti specialusis partnerystės instituto įstatymas turi būti priimtas iki 2002 m. sausio 1 d. Tačiau tai, kaip ir nebuvo padaryta, ir liko, E. Masiulio žodžiais tariant, tam tikras teisinis vakuumas.
Diskusijos metu paaiškėjo, kad be šio teisinio vakuumo Lietuvos įstatymų bazė yra gan prieštaringa. Renginio metu pranešimą skaitęs Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius Vytautas Mizaras pateikė pluoštą įstatymų pavyzdžių, kuriuose minimi sugyventiniai, partneriai ar asmenys, įregistravę partnerystę įstatymų nustatyta tvarka – nors partnerystės institutas dar net nėra įteisintas. Pavyzdžiui, Valstybės tarnybos įstatyme numatyta, kad „į valstybės tarnautojo pareigas negali būti priimtas asmuo: <...> 3) kurio sutuoktinis, partneris (kai partnerystė įregistruota įstatymų nustatyta tvarka), artimasis giminaitis ar svainystės ryšiais susijęs asmuo eina valstybės tarnautojo pareigas valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, jeigu jie pagal pareigas būtų susiję tiesioginio pavaldumo santykiais;”.
Tačiau kituose teisės aktuose, kurie numato teises ir socialines garantijas, jau lyg ir išnyksta mistinis partnerystės institutas ir dominuoja sutuoktiniai. Šį paradoksą profesorius V. Mizaras apibūdino, kaip chaosą, kai numatant tam tikrus draudimus, pareigas šeimos santykiai traktuojami plačiau, o numatant teises ir socialines garantija, tie patys santykiai jau traktuojami siauriau. Tokiu atveju, žodis „chaosas” tinkamas šiai situacijai apibūdinti.
Diskusijos metu didžiausias dėmesys buvo skiriamas tos pačios lyties asmenų partnerystės galimybei aptarti. Manau, salėje susirinkę vieningai pritarė Seimo Žmogaus teisių komiteto narės Daliai Kuodytei, kuri pabrėžė žmogaus teisių universalumo principą bei teigė, kad nėra jokių rimtų argumentų, kodėl vienai žmonių grupei teisinė apsauga, partnerystės instituto pavidale, galėtų būti apribota.
Tačiau, nors diskusijoje ir nedalyvavo konservatyvios pozicijos atstovai, kategoriškai nepritariantys tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimui, manau, kad reikėtų apžvelgti ir kitos pusės argumentus šiuo klausimu. Pastarosiomis dienomis labiausiai viešojoje cituojamas tos pačios lyties partnerystės įteisinimo oponentas yra valdančiosios socialdemokratų partijos pirmininkas, vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius, kurio pozicija po minėtos diskusijos pasirodė naujienų portaluose.
A. Butkevičius teigia esąs tikintis ir nebijantis to pasakyti. Jis teigia esąs už tradicinę šeimą, tačiau konkretesnių argumentų be tikėjimo, nepateikia. Tačiau mano nuomone tikėjimas iš esmės netrukdo pritarti tos pačios lyties partnerystei. Priešrinkiminiuose vieno naujienų portalo debatuose su A. Butkevičiumi dalyvavęs seimo narys, liberalas Remigijus Šimašius taip pat pabrėžė, kad yra tikintis ir pasisako už tradicinę šeimą, tačiau jis akcentuoja, kad tai nereiškia, kad jis pasisako už tai, kad „valstybė lįstų į žmonių lovas ir aiškintų, ką ten ir kaip daryti.” R. Šimašiaus nuomone, „labai svarbu, kad kiekviena šeima būtų labai gerbiama ir tarpusavio žmonių santykiai irgi būtų pripažįstami ir gerbiami, jei jie nedaro žalos aplinkiniams“.
Vieno aršiausių kovotojų prieš iš Vakarų ir ES ateinantį „blogį“ Petro Gražulio argumentų seklumas stebina, nes, mano manymu, nėra jokių konkrečių argumentų, išskyrus populistinius šūkčiojimus, kurie panašu ir lemia šio politiko populiarumą ir patekimą į Seimą.
Konservatorių dažniausia taktika – apeliuoti į didžiosios visuomenės dalies išpažįstamas krikščioniškąsias vertybes, visuomenės moralinę santuoką, tradicinę šeimą. Nors šios politinės krypties politikai agresyvumu neprilygsta „tvarkiečiui“ P. Gražuliui, tačiau panašumų, mano manymu, yra. Konservatoriai apeliuoja į krikščioniškas vertybes, tradicinę šeimą, moralę dėl, manau, panašių priežasčių kaip ir P. Gražulis – norima į savo pusę pritraukti kiek labiau tikintį rinkėją.
Seime net keletą dienų buvo svarstomi siūlymai uždrausti specialiai kažkieno klaidingai suprasto spektaklio rodymą. Prie teatro susirinkę meldėsi, giedojo religingai nusiteikę žmonės, ateininkų jaunimas. Prieš spektaklio rodymą pasigirdus grasinimams Lietuvos nacionalinį dramos teatrą susprogdinti, įeinančius žmones teko tikrinti metalo detektoriais, pastatą turėjo saugoti policijos pajėgos. Šį skandalą europarlamentaras Leonidas Donskis taikliai pavadino „tamsos ir fanatizmo orgija”. Laimei, Lietuva šį egzaminą išlaikė - niekas nebuvo susprogdinta, ir niekas nebuvo uždrausta.
Dar atsakant į argumentą, kad apskritai partnerystė prieštarauja tradicinei šeimai, paremtai santuoka, verta pasiremti tuo pačiu profesoriumi V. Mizaru, kuris diskusijos apie partnerystės instituto Lietuvoje galimybes aiškiai pabrėžė, kad gyvenimas nesusituokus nėra modernaus pasaulio išradimas. „Kiek egzistuoja visuomenė, šeimos gyvenimas ir vedybų pagrindu, ir ne vedybų pagrindu egzistavo, net išsivysčiusiose romėnų ir graikų civilizacijose.“ Tuo remiantis V. Mizaras ragino nepiktnaudžiauti terminu „tradicinė santuoka, tradicinė šeima“, nes nėra aišku, kas šiuo atveju yra tradicija, o kas yra socialinis konstruktas – dirbtinai visuomenės sukurtas dalykas. Mizaro nuomone, būtent santuokos institutas yra dirbtinis institutas, o natūralu yra šeima, santykiai.
Mano manymu, partnerystės instituto oponentų argumentai yra nekonstruktyvūs. Oponentai linkę moralizuoti, tačiau tas katalikiškomis vertybėmis pagrįstas moralizavimas lemia akivaizdų diskriminavimą ir lygiateisiškumo principo nesilaikymą – tai pamina tam tikros visuomenės grupės orumą, nes šie laikomi antrarūšiais, neatitinkančiais normatyvios visuomenės modelio. Bet kaip ir minėjo Eligijus Masiulius, valstybė negali kištis į žmogaus privatų gyvenimą, raustis po jo lovą, ir tikrinti (čia jau perfrazuojant Remigijų Šimašių), ar asmenys teisingai valgo, ar teisingai gimdo, ar teisingai myli.
Minėta diskusija buvo taip pat sėkminga ta prasme, kad pagaliau, nors ir, mano manymu, prispausta prie sienos, Lietuvos Respublikos prezidentė pareiškė savo nuomonę apie vienos lyties partnerystės įteisinimą Lietuvoje. Valstybės vadovės nuomone, šis klausimas per daug ankstyvas, ir kad dėl to bus sprendžiama, kai pribręs reikalas. Neaišku, kiek tas reikalas dar bręs, nes net konservatyvioje Lenkijoje reikalas neseniai „pribrendo“, o Lietuvoje dezinformuota visuomenė norėtų, kad reikalas „pribręstų“ iki Rusijos lygio, kurioje ne tik, kad nediskutuojama, bet dar ir uždrausta diskutuoti šiuo klausimu, nes gali grėsti kaltinimai homoseksualumo propagavimu.
Apibendrinant turbūt reikia konstatuoti, kad Lietuvoje nepakantumas ne taip mąstantiems, ar ne taip gyvenantiems yra tikrai didelė visuomenės problema. Tačiau nepakantumas ir visuomenės nuomonė negali tapti pretekstu tam, kad būtų pažeidinėjamas žmogaus teisių universalumo principas, kad žmonės būtų rūšiuojami į tinkamai ir netinkamai gyvenančius, kad dėl to žmonės būtų diskriminuojami.
Todėl kai kurių Lietuvos politikų pozicija, kad visuomenė ar skirtingų, ar tos pačios lyties partnerystei yra nepasiruošusi yra tik pataikavimas nepakantiems rinkėjams dėl reitingų. Jei iš tikrųjų visais klausimais konsultuotumėmės su visuomene, kaip kad sakė buvęs Konstitucinio teismo pirmininkas, VU Teisės fakulteto profesorius Egidijus Kūris, tai mes turėtume grąžinti ir mirties bausmę, nors tai prieštarautų tiek LR Konstitucijai, tiek tarptautiniams Lietuvos įsipareigojimams. Todėl iš tikrųjų atėjo laikas imtis ginti teisėtus LR piliečių interesus, o ne atidėlioti tai kitam kartui, kad „subręstų“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!