Tačiau ar tikrai šią populiarią, dažnai kaip aksiomą priimamą bei net nekvestionuojamą posakį, su laiku tapusį netgi gan nuvalkiotu, verta priimti kaip iš esmės neginčytiną tiesą? Ar tikrai toks požiūris, kurį su laiku sau netgi ne visai sąmoningai įskiepijome kaip savaime suprantamą, yra bent kiek teisingas?
Istorikas Egidijus Aleksandravičius yra pasakęs: „Viena, ką gali tikrai žinoti, yra tai, kaip tu niekada nepasielgsi“. Šių dienų pasaulis keičiasi taip sparčiai, kad net itin platų išsilavinimą įgijęs žmogus vargu, ar gali pasakyti, kas mūsų laukia ateityje, kuria kryptimi judės pasaulis po dešimties ar netgi vos po kelių metų. Ir išties bent jau vienas iš dalykų, kuriuos mes, remdamiesi savo moraliniais principais bei vertybėmis (duokdie, juos suformuoti laiku) galime padaryti - kas beatsitiktų, atmesti galimybę pasielgti taip, kaip manome esant neteisinga, tai yra, pasakyti sau tvirtą „niekada“. Ko gero, tai vienas iš pagrindinių būdų neplaukti palei ne visuomet aišku kur nešančią pasaulio srovę ir globalių pokyčių bei apskritai gyvenimo verpetuose išlikti žmogumi.
Tuo tarpu pasvarstykime, ką laimi žmogus, kuris niekada nesako „niekada“? Pačiu geriausiu atveju šis požiūris leidžia individui, kurio vienas ar kitas poelgis prieštarauja bendrosioms moralės normoms (bent pačia abstrakčiausia prasme) arba nuosavam jų supratimui, po to poelgio pasijusti mažiau kvailai jį supančios visuomenės atžvilgiu (jei žodis „niekada“ buvo ištartas ne tik sau) bei nesigraužti ir neišgyventi dėl išduotų savo vertybinių principų. Taigi, toks požiūris - iš esmės lengvabūdiškas, iš pažiūros apsaugantis nuo moralinės atsakomybės prieš save ir visuomenę.
Kodėl tik iš pažiūros? Pamėginkime pasitelkti konkretų bei radikalų pavyzdį: žmogus, kuris buvo taręs griežtą „niekada“ žmogžudystei, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, nužudo. Tą patį padaro ir žmogus, įsitikinęs, jog niekuomet neverta sakyti „niekada“. Nesigilinant į įvykių subtilybes, moraliniu požiūriu abiem atvejais pasielgta taip pat neteisingai bei bus sulaukta panašios psichologinės bausmės, kokią Fiodoras Dostojevskis aprašo garsiajame savo romane „Nusikaltimas ir bausmė“ - ligtolinio požiūrio lengvabūdiškumas, tikėjimas galimu tokio įvykio neišvengiamumu nuo jos iš esmės neišgelbės. Žinoma, galbūt individas, puoselėjęs įsitikinimą, jog nieko panašaus niekada nepadarys, kentės stipriau, bet šiuo atveju, atmetant galimybę, jog tas, kuris nesako „niekada“, galimai yra sociopatas, kančia lieka kančia, ir ji nėra išvengiama.
Jei apie žodį „niekada“ kalbame kaip apie rimtą moralinį įsitikinimą, o ne penkiamečio „aš daugiau niekada su tavimi nedraugausiu“, arba keturiolikmečio paauglio ar paauglės „jei ir turėsiu vaikų, aš niekada nekeisiu jiems sauskelnių“, tai esminis skirtumas tarp ryžtingai sau ištarto „niekada“ ir „niekada nesakyk niekada“ yra tas, jog, nepaisant to, kad tiek vienu, tiek kitu atveju žmogus gali patirti įvairių likimo smūgių ir pakliūti į įvairias situacijas.
Žinantis, ko niekada nedarys, tai yra, kokių moralinių principų bei vertybių niekuomet neišduos, gyvenimo kelyje, pasitelkęs vidinę stiprybę, turi galimybių išlikti kur kas stipresnis individas, būti kur kas sėkmingesnis žmogus nei tas, kuris bus pasiruošęs linkti vėjo kryptimi ir manyti, jog tai, nepaisant to, kur tas vėjas nuneš, yra normalu. Tad ar tikrai būtent tas populiarusis požiūris yra teisingas bei naudingas gyvenime?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!