Karingos retorikos netrūko ir iš 1939 m. valdžios atstovų, generaliteto, iš politikų populistų, netrūko „meilės“ Lietuvai deklaravimo, bet kai į mūsų kraštą pajudėjo Raudonoji armija, tų drąsuolių, tiek daug kalbėjusių apie patriotizmą, neliko ir į miškus jau po antros okupacijos ginti savo valstybę reikėjo išeiti eiliniams žmonėms.
Kaip žinote, miškuose nei valdžios atstovų, nei jų vaikų, nei generolų nebuvo. Labai nenorėčiau, kad ir dabartinės Lietuvos „didžiųjų patriotų“ drąsą išbandytų istorija, bet manau, kad šalies stiprybė yra ne skambūs šūkiai ar pareiškimai, o dideli rimti darbai, kuriant stiprią ekonomiką ir telkiant sąjungininkus savo pozicijai.
Vis dėlto kai kurie populistai politikai žino, kad jau ne vienerius metus jų saldi ar karinga melo retorika sužavi nesubrendusios visuomenės dalį, o tada ir rodo savo kiškio drąsą ar dalina saldų melą, nepaisant to, kad ta karinga retorika neduoda jokių rezultatų vidaus politikai, o saldus melas visiems žadant ir nieko nedarant tik suteikia daug problemų Lietuvos žmonėms. Bet apie tai šios retorikos naudotojai nepagalvojo. Jų atlyginimų dydis juk nepriklauso nuo žmonių pragyvenimo lygio, o rinkimai vėl artėja ir vėl reikia garsiai rėkti ar gražiai atrodyti, juk tokius visuomenė myli labiausiai.
Taip 25 m. neanalizuojame situacijų, nesprendžiame savo esminių problemų, o visuomenės dėmesį nukreipiame į kuriamus išorės priešus, už tos retorikos užmaskuodami vidaus problemas. Lygiai taip pat ir dabar per daug kalbame apie Putiną ir per mažai – apie esmines problemas. Ir visai niekas nekalba apie pagrindinę Lietuvos problemą. O pagrindinė Lietuvos problema yra kasmet vis plečiamas viešas sektorius.
Jis Lietuvai kainuoja 27 milijardus ir tampa vis sunkiau mums pakeliama našta. Per viešo sektoriaus nekontroliuojamą plėtrą kenčia visi: pensininkai, visi dirbantys ir sąžiningas verslas. Kad išmaitintų tingų, neefektyviai veikiantį viešą sektorių, mes turime skolintis ir negalime kelti algų ir didinti pensijų.
Pakeisti viską yra labai lengva, deja, tam nėra pasiruošusi pati visuomenė ir nėra politinės valios. Visuomenė nesuvokia, kad 450 tūkst. darbuotojų viešajam sektoriuje yra per didelė prabanga Lietuvai. Jie maitinami iš mūsų kišenių, o politikai suvokia, kad darydami viešo sektoriaus reformas prarastų savo rinkėją, kuris jau 25 m. balsuoja už juos.
Todėl politikams patogiausia nieko nekeisti, lengviau ieškoti užsienio priešų ar tik populistiškai žadėti. Dar prieš rinkimus atsiranda Lietuvos „gelbėtojai“, kurie mus „išgelbės“ iš blogos valdžios gniaužtų, nors esminių problemų jie nesiūlo keisti, lengviau garsiai rėkti.
Taip 25 m. mes balsuojame tai už vienus, tai už kitus, „praskiesdami“ juos radikalais „gelbėtojais“, taip ir nesuvokdami, kad mumis manipuliuoja ir vaiko mus kaip avių bandą.
Tai gal Ožkos metais pradėkime mažiau tikėti populistais ir pradėkime mąstyti ar pradėti girdėti ne populistus, o žmones ne populistiškai rėkiančius, bet argumentuotai pateikiančius faktus ir konkrečiai siūlančius išeitis. Tada tapsime stiprūs ir neįveikiami.
P.S.: šiandien Lietuvoje, darbuotojai ir pensininkai gauna vieni iš mažiausiai ES ir paplitusi nuomonė, kad visų problemų kaltininkai yra verslas, nors realiai visų problemų esmė yra būtent išpūstas viešasis sektorius, kuris dirba ne efektyviai, plauna milijardus ir moka mažas algas. Verslas matydamas, kokios algos viešajam sektoriuje, žinoma, moka tiek pat. Ir tai natūralu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!