Kabantys vyrai
Tai nutiko gana seniai, bet atrodo, kad buvo vakar. Prisiminus prieš akis labai aiškiai iškyla tada pamatytas vaizdas. O buvo taip. Mes, tada dar jaunos ir linksmos, su draugėmis viešėjom svečioje šalyje. Buvome gražioje nedidelėje egzotiškoje saloje, kur visi vietiniai vieni kitus pažįsta. Buvom nuėjusios pasilinksmint į šokius, grįžome gana vėlai. Dar paplepėjom, pasijuokėm prieš miegą, pasidalinom įspūdžiais ir jau beveik ryte atsigulėm miegoti.
Ir štai aš, atrodo, užsnūdau – na, būna tokia būsena prieš panyrant į gilų miegą – ir susapnavau tokį sapną. Mačiau viską kaip yra iš tiesų – mūsų šviesų kambarį, tik jis dabar buvo gerokai erdvesnis, mačiau prie kitos sienos ramiausiai miegančią draugę, langą, viską kaip realybėje.
Po to mano žvilgsnis nuklydo į mano lovos šoną ir čia aš pamačiau – o siaube – prie mano kojų iš šono, lovos lygyje, kabėjo dvi poros žmonių kojų. Aš norėjau pakelti galvą, pažiūrėti, kas jie tokie, bet kažkokia jėga man neleido to padaryti. Bandžiau ir šiaip, ir taip, nepavyko, tada atsisėdau lovoje ir žegnojausi, nors realybėje nesu tokia dievobaiminga. Tai tiesiog gelbėjo nuo siaubo, kurį aš jaučiau, žiūrėdama į kojas ir negalėdama pakelti galvos.
Tada sapne bėgau iki realybėje visai netoliese esančio jungiklio, tik sapne jis – toli, aš negalėjau jo niekaip pasiekti, tarsi kažkas mane laikytų. Jau ištiesiau ranką, jau tuoj, ir ech, nepasiekiau.
Atsisukau į lovą, ir pamačiau du kabančius vyrus, tik jie buvo be veidų. Veidų vietoje – tuščia. Pabudusi negalėjau pajudėti, šiaip ne taip pakėliau galvą ir pamačiau laiką virš galvos stovinčiame elektroniniame laikrodyje: 5:55. Buvo labai baisu, šiaip ne taip užmigau. Tą pačią dieną ten įvyko gana stiprus, kiek pamenu, 6,5 balo žemės drebėjimas. Seni žmonės kiemuose sėdėdami verkė, sakė, kad sala gali atsidurti po vandeniu. Po kiek laiko sužinojau, kad du vyrai tą dieną mirė nuo širdies smūgio...
Skambutis iš ano pasaulio
Ruošiausi svarbiam egzaminui ir, kaip dažnai būna, pritrūko tos vienos nakties. Na, ir miegas neėmė. Todėl sėdėjau virtuvėje per naktį ir atseit mokiausi, o iš tikrųjų akis įbedusi į tuos užrašus tik raminau sau nervus. Žiūrėjau, bet nieko nemačiau.
Staiga, apie trečią valandą nakties, pradėjo skambėti mobilusis telefonas. Žiūriu, skambina geras draugas. Na, pamaniau, pamatė lange šviesą, kadangi namai stovi priešais, ir nutarė pakalbinti. Taigi, nenustebau. Pakėliau ragelį – tyla, girdėti tik laikrodžio tiksėjimas.
Na, pagalvojau, nesimiega ir jam, gal netyčia paskambino. Perskambinu – nekelia. Sėdėjau, skaičiau toliau ir vis pažiūrėdavau pro langą. Po kurio laiko, paryčiais, pamačiau į apačioje įrengtą mašinų saugojimo aikštelę, esančią tarp mūsų namų, įsukančią greitąją, po to – policiją. Aš gyvenau gana aukštai, todėl viską galėjau matyti. Mačiau, kaip iš sargo būdelės išnešė ant neštuvų uždengtą žmogų – panašu, kad iš matymo pažinotą sargą, jis mirė.
Po to kalbėjau su tuo draugu-kaimynu, jis sakė, kad jo telefonas gulėjo šalia laikrodžio ant staliuko, toliau nuo jo, o jis pats miegojo. Jis tikrai neskambino ir nieko negirdėjo, kai skambinau aš. Jis nusprendė, kad viskas atrodo kraupiai, atrodytų, tarsi skambino dvasia, kuri pranešė, kad palieka šį pasaulį.
Neįtikėtinas sutapimas
Prieš kelis metus mano geras pažįstamas atsitiktinai sužinojo, kad mirė jo vienišas giminaitis, neturėjęs nei šeimos, nei vaikų. Žmogus buvo jau senas, gyveno uždarą gyvenimą, su niekuo nebendravo – žodžiu, mirė vienišas. Nutiko taip, kad draugui liko mirusio giminaičio daiktai. Kažką jis pasiėmė sau, kažką pardavė, kažką išdalino draugams, nes daiktai gražūs ir geri, išmesti gaila.
Man atiteko kavos servizas, kuris ir jam patiko, bet neturėjo kur dėti. Kai draugas užsukdavo į svečius, kavą gerdavom būtinai iš tų gražių puodelių. Ir štai vieną rytą atsikėlusi nuėjau į virtuvę, nes labai norėjosi vandens. Tamsoje sugraibiau puodą, tik staiga – tarsi kokia nematoma jėga būtų išmetusi – kitas puodelis nesuprantamu būdu nuskrido į vidurį virtuvės ir sudužo. Niekuomet to nėra buvę, na, bet visko pasitaiko.
Įjungiau šviesą pažiūrėti, kas gi ten sudužo. Ogi – tasai, gražusis. Prabėgo galvoje keista mintis ir keistas jausmas apėmė, prisiminiau, kai sakė, kad tas žmogus vaidenosi savo mirties vietoje, bet nuvijau mintis šalin. Tą dieną susiskambinom su draugu, aš jam papasakojau tą nutikimą, o jis sakė, kad sapnavo kažkokį baisų sapną, detalės buvo susijusios su mirusiu giminaičiu. Nutarėm pasidomėti, kada jis gimė, kada mirė, nes tikslių datų nė vienas nežinojom, tik kažkur pas jį buvo likę dokumentai.
Kai jis man atsiuntė to žmogaus gimimo datą, tyčia nufotografuotą, ilgai žiūrėjau į ekraną ir negalėjau patikėti. Tai buvo tos dienos data! Miręs žmogus priminė apie save ir vieną puodelį pasiėmė sau, kad gerdami kavą visuomet prisimintumėm ir jį. Beje, tą dieną taip pat labai keistai elgėsi katinas – išpylė pieną, išvertė iš indelio maistą, ko niekuomet iki tol nedarydavo, po to atsisėdęs žiūrėjo į vieną tašką ir prausėsi, kas visados reiškia svečius. Bet niekas tą dieną neatėjo. Sakoma, kad katinai mato dvasias...