Todėl klausau ir vienos lietuviškos radijo stoties, kurioje yra labai daug kalbama ir labai mažai groja muzikos. Nepaisant to, kad jie turi savo nuolatiniu nusišnekėjimu iš proto vedantį vieną vedėją, kuriam dar, įtariu, net pinigus už tą vapėjimą moka, ši stotis yra tikrai nebloga, informacine prasme.
Taip pat labai linksma paklausyti visada piktų, susiraukusių ir aptrupėjusių senelių ir moterėlių (jie mano bendraamžiai, todėl galiu taip juos vadinti ir to jie nusipelno), kurie, paskambinę į gyvą eterį, nepamiršta paaiškinti apie pasaulines konspiracijas, apie tai, kokie blogi yra konservatoriai ar kodėl Paksą nušalino, juk toks geras vyras buvo. Na gal ir teisingai sako – kvailiai tikrai šaukia daugiau ir užtikrinčiau nei protingesni. Dėl to atrodo, kad aplink vien kvailiai.
Aš, tiesą sakant, niekada neskambinu, nešaukiu ir kitų nekaltinu. Aš mėgstu užduoti klausimus, ieškoti į juos atsakymų, pasidaryti išvadas ir ramiai gyventi toliau. Ir man labai įdomus klausimas šiandien kilo, klausant laidos apie vis mažėjančias Lietuvoje mokestines pajamas. Suprantate, jei mažėja valstybės pajamos, surenkamos mokesčių forma, pasak laidos pašnekovų, tai yra didelė problema vien dėl to, kad valstybė nebegali kovoti su skurdu ir socialine nelygybe. Ir iš to kilo labai svarbus klausimas – o ar valstybė tikrai turi ir gali kovoti su skurdu ir nelygybe ir ar ji vienintelė tuo turėtų užsiimti?
Matote, Lietuva vis dar yra posovietinė šalis. Mes vis dar nemokame statyti savo automobilių, nemokame net eskalatoriumi važiuoti. Ir mes sovietinio kalėjimo esame labai sužaloti, nes kelioms kartoms Lietuvoje buvo diegiama, kad svarbu yra kvėpuoti, tylėti ir negalvoti, o jau valstybė viskuo pasirūpins. Be abejo, buvo raginama ir dirbti, bet kaip vyko darbas sovietiniais laikais, visi žinome. Tai buvo daugiau darbo parodija ir sunkesnes užduotis, nei tuo metu atlikdavo girti gamyklų darbuotojai, dabar atlieka vidutinių gabumų pradinių klasių auklėtiniai.
Taigi mes būtinai ir labai norime stipraus lyderio, kuris vienas viską sutvarkys, mes norime, kad mums paaiškintų, kaip auginti savo vaikus, mes norime, kad valstybė sustyguotų mūsų gyvenimus, užsiimtų viskuo, nes mes patys tai tikrai neužsiimsime, nes na valstybės čia darbas. Jei diktatūrinis, policinis būsimasis prezidentas, būdamas didžiai vaisingas ir žemindamas bevaikes šeimas, dar galėtų sudaryti kiekvienai šeimai mylėjimosi grafiką, būtų išvis pasaka. Apskritai apie nieką galvoti nereikėtų. Ot tai pagyventumėm!
Ir laisvė mums nėra labai svarbi. Tiesiog nebėra. Dabar svarbiau yra, kad nieko galvoti nereikėtų, kad dirbti nereikėtų, nes va – laisvę iškovojom, tai dabar lieka tik džiaugtis iškovotos laisvės materialinėmis gėrybėmis. O jei gėrybėmis nelyja – kalta valdžia, nes tai ji turi kovoti su skurdu ir socialine nelygybe.
Tai aš jums pasakysiu savo nuomonę. Mintis, kad valstybė turi kovoti su skurdu, yra vienas didesnių komunistinių absurdų ir politikų sekamų pasakų. Tai yra taip absurdiška, kad net sunku žodžiais aprašyti. Skurdas priklauso žmonėms ir, visų pirma, patys žmonės turi kovoti su savo asmeniniu skurdu. Jokia valstybė, niekada nepasirūpins savo piliečiu, kuris pats savimi nesirūpina. Jei neskaitai knygų, jei nesidomi, jei netobulėji, jei pastoviai darbe skundiesi ir naršai internete, vietoje to, kad dirbtumei, jokia valstybė pasaulyje tavimi nepasirūpins. Nebent gyvensi kalėjime – ten ir putros, ir lovą duoda.
Visose turtingose ir laimingose valstybėse viso ko pagrindas yra darbas. Kiekvieno asmeninis tikslas nuolat dirbti ir kurti pridėtinę vertę. Tai visada eina iš pradžių, tai ir TIK tai kuria pinigus, o tik po to tie pinigai pasiekia biudžetą ir taip yra visur ir visada. Jei jūs jaučiate, kad jau jums per vėlu tobulėti, dirbti, jei jaučiatės labai daug nuveikęs, dėl to nusipelnęs gulėti ant pečiaus sočiai ir kitų sąskaita, nors jums dar penkiasdešimties nėra, tai reiškia, kad jums ir oriai gyventi yra per vėlu.
Be abejo, gaila tų pensininkų, kurie visą gyvenimą pradirbo neefektyviose ir dirbtinai išlaikomose gamyklose, kurių ir taip menkas pensijas, indėlius ir kitą kauptą turtą nusinešė išeinantys sovietai, o kas liko, susižėrė Brazauskas su savo partiečiais, bet čia jau nieko nepadarysi ir čia kalti tik komunistai ir tie, kurie juos rinko.
Atsakykite, sau, atvirai, nemeluodami – ar jūs matėte nors vieną žmogų, kuris kruopščiai, bent trejus metus, kiekvieną dieną dirbo, stengėsi, skaitė, tobulėjo ir vis tiek gyvena skurde? Bet ne puse rankos į darbą vaikščiojo ir algą gaudavo, o rimtai ir nuoširdžiai atliko tai, už ką jam buvo mokama? Nematėte, nes tokių žmonių nėra. Nes tokie žmonės negyvena skurde, o per tuos trejus metus pasiekia mažiausiai vidutinį darbo užmokestį.
Ir valstybė čia niekuo nepadės. Tai, kad sveikam, darbingam žmogui yra tiesiog duodami pinigai, yra ne kas kita, kaip banalus socializmas, kuris nesuteikia jokios motyvacijos stengtis ir tik didina tinginių ir besiskundžiančių piliečių skaičių. Norite jūs to ar nenorite, svarbu pripažinti, kad nemokami pinigai yra tiesiog politikų bandymas nusipirkti sau daugiau balsų, kalbant tai, kas nerealu, bet ką norite girdėti, panašiai kaip viena partija šlapenkę ir ledus prieš rinkimus dalindavo. Nemokami pinigai yra išmalda ir jų visada yra mažai, ir jie galioja tik tol, kol baigiasi, jokio ilgalaikio efekto jie nesukuria ir yra mažiau vertinami.
Be abejo, yra socialinės grupės, kurios yra remtinos – neįgalieji, daugiavaikės šeimos, pensininkai. Ir jie yra remiami visur, jiems suteikiami pinigai, socialinis būstas, nes suprantate, jiems savimi pasirūpinti yra ženkliai sunkiau dėl objektyvių priežasčių. O koks yra užgeriančio darbingo bedarbio pasiteisinimas? Koks yra statybininko, kuris be puslitrio degtinės į objektą kojos nekelia, pasiteisinimas? Kad jam valstybė normalaus darbo neduoda? Kad jis daugiau pinigų vertas? Kad jam 300 Eurų trūksta iki oraus gyvenimo? Nei velnio – turi dvi rankas, dvi kojas, turi galvą ant pečių ir jei neveiksi tu, tau neveiks niekas.
Kviečiu kiekvieną, kuris vis dar tiki absurdu, jog valstybė turi kovoti su skurdu, atvirai pamąstyti apie tuos nemokamus pinigus ir apie tai, ką kiekvienas iš mūsų padarėme, kad kovotumėme su savo skurdu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.