Perskaičiau. Jei autorė savo straipsniais siekia išpopuliarėti, tai man primena motiną, kuri, pasiėmusi paskutine vėžio stadija sergantį vaiką, kur ligos požymiai bado akis, vaikšto po įstaigas ir išsimušinėja pašalpas. Per žiauru? Manau minimos temos, tai visuomenės, sergančios baisiausiai, žaizdos. Jas reikia gydyti ir žodžiu, ir visaip kaip, bet tik minėti, nieko nesiūlant ar siūlant kažkokius blėnius, - šlykštu.
Panorau atsakyti į autorės pastabas.
„Du tris diplomus turintys, keliomis kalbomis kalbantys jauni žmonės darbo Lietuvoje neranda. „Arba privalai turėti turtingą, savo įmonę turinčią ir joje galinčią įdarbinti tetą arba stoti į valdančiąją partiją“, – taip galimybes savo jėgomis pelnytis duoną mato darbo neturintys jauni žmonės”. Taip įsitikinusi R.Sakalauskaitė.
Atsakau: norint gauti 2-3 diplomus, reikia arba būti beveik genijumi, arba tie diplomai - menkaverčiai. Gal net padirbti. Tam, kad gerai atliktum darbą, reikia begalės žinių, paprastai mokomasi dešimtmečiais. Ką turėtų reikšti “Du tris diplomas turintys”? Lietuva - genijų šalis? Keliomis kalbomis kalbantys neranda darbo? Tai jau atviras melas. Tik vėlgi, skirkim “kalbančius keliomis kalbomis” ir mokančius kelias kalbas. Jei moki užsisakyt valgyt ar pasisveikint kita kalba, tai dar nereiškia, kad ja kalbi. Ir gali dirbti, naudodamasis ta kalba. Manau daugelis galinčių susikalbėti užsienio kalba, mokantys gramatiką sutriks, patekę į specialybinę terpę, mokysis toliau ir tik po kiek laiko bus pasiruošę dirbti. Žmogus, teigiantis, kad absoliučiai laisvai kalba kokia nors užsienio kalba, dažniausiai meluoja. Patikrinkit- nusivežkit į skirtingų pramonių parodas toje šalyje, kurios kalbą teigia mokąs, pamatysit, kaip pusės nesupras. Kalbos mokėjimas reikalauja specializacijos. Taigi, ar daug mokančių kelias užsienio kalbas ir galinčių dirbti atsirastų? Jei ir atsirastų, tokius išgraibytų akimirksniu, ir ne tik tetos. Kad ir kinų kalbą mokantys - jie jau beveik užsitikrinę ateitį.
„Atrodytų, imk tuos jaunus žmones, naudok jų žinias ir energiją, kurios taip reikia valstybei. Būtent jie galėtų užimti naujų technologijų, brangius produktus kuriančios pramonės nišą. Gal tuomet pavyktų Lietuvai, pastaruoju metu garsėjančiai tik kaip perkančiais – parduodančiais Rytų Europos Gariūnais, tapti naujų technologijų ir aukšto lygio specialistų kalve. Kaip Skandinavija ar Japonija.“
O kas turėtų tą jaunimą imti? Kiek asmeniškai pažįstu jaunuolių, kuriuos galima apibūdinti, kaip jaunus protus, jie visi dirba ir puikiai uždirba net studijuodami. O didžiulis tinginių srautas bando prasimušti į valstybės tarnybą. Tik kad ta tarnyba nieko nekuria, ji tik naudoja ir skirsto. Visą gerovę sukuria verslas ir tik verslas. Susodinsit į valdiškas kėdes pačius protingiausius, kas iš to? Kai nėra ką paskirstyti, skirstyk, kiek nori. Jei tu ne Jėzus, tai kepaliuku minios nepamaitinsi. O dėl skandinavų aukšto lygio specialistų, tai jie būtent ir garsėja marketingo, ypač tarptautinio, specialistais ir jų rengimu. Bent jau Danija, su kurios keletu firmų bendradarbiauju porą dešimtmečių. Ir būtent “gariūnininkus” jie labiausiai gerbia, bent dauguma tų, kuriuos pažįstu. Daug kartų girdėjau iš tų pačių danų, kad pagamint paprasta, bet parduoti daug sunkiau.
„Tačiau jaunimui, galinčiam Lietuvą statyti į naujų technologijų valstybių gretą, savo šalyje vietos nėra. Jauniems protams durys į valstybės tarnybą dažniausiai užvertos. Žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai reikia rasti vietos saviems partiniams kadrams.“
Ir vėl apie tą patį: perrikiuokim valstybės tarnybą ir kad jau užgyvensim! Pagal Krylovą: “daina geriau skambės, jei sėsim iš eilės”. Užkabinama dalis problemos - protekcionizmas, bet toliau viena demagogija.
„Toks sovietmečio palikimas, klesti prisitaikymas ir pataikavimas. Norint turėti valstybę, kuria didžiuotųsi Lietuvos nepriklausomybės signatarai, reikėtų perlaužti į valstybės organizmą įsimetusią sovietinę bacilą ir, atvėrus palčiai langus, įleisti gryno oro gūsį.“
O ne geriau būtų sulaužyti visiškai sovietinį valstybės organizmą? Nes jis gajus, perlaužtas sugis ir dar kokią ataugą užsiaugins. O kas galėtų jį laužyti? Kalbėkit apie tai - tik kūrybingi, darbštūs žmonės, ne turintys diplomus, bet mokantys dirbti ir dirbantys. Ne mokantys užsienio kalba paklausti :”kaip nueiti į muziejų”, bet susikalbantys su užsienio partneriais kad ir skurdžia kalba, bet pasiekiantys rezultatų. Kalbėkit apie verslo sąlygas. Pavyzdys - turintis pinigų verslininkas nori provincijoje, kur nėra darbo, pastatyti 500 darbo vietų cechą. Kiek laiko tai užims? Porą metų mažiausiai. Kelis mėnesius kaitalios žemės paskirtį ( kas tai per sąvoka, man dar niekas neišaiškino), kelis mėnesius darys, derins tvirtins detalų planą, o kur dar projektavimas su ufonautiškais reikalavimais, ir t.t.. Na pastatys, pradės dirbti, o tada jau ateis gaisrininkai, darbo inspekcija, standartai ir dar apie šimtą kontroliuojančių ir turinčių teisę bausti valstybinių departamentų. Krūvą mokesčių mokės avansu, net nespėjęs užsidirbti pinigų. Gal visgi tai yra spręstinos problemos, apie kurias reikia kalbėti, naudojantis tokiomis temomis, kaip nepriklausomybė. Nes tikra nepriklausomybė yra galvoje. Sprendžiant iš išrenkamų politikų, daugumos piliečių galvose jos nėra.
„Vasario 16-oji buvo puiki proga mokyti jaunus ir išsaugoti vyresniųjų patriotizmą. C. S. Lewis yra rašęs, kad žalingą patriotizmą ugdo sąmoningai vaikams diegiamos klaidingos, iškreiptos istorijos, didvyriškų legendų, paverstų nuobodžiais vadovėlių faktais, mokančios knygos. Vasario 16-ąją dažnas tribūnas prisiminė Maironio aprašytus kapuose gulinčius didvyrius. Tačiau ar ne laikas nustoti dūsauti ir atsigręžti į gyvuosius? Didvyrių pagerbimas per valstybės šventes gali mokyti istorijos ir ugdyti patriotizmo jausmą. Per didžiąsias tautos šventes išmintinga būtų ne tik ledynmetį, ant valstybės aukuro gyvybes paaukojusius didžiavyrius, bet ir atsigręžti į jaunąją kartą.“
O čia jau sunku nesutikti su autore. Žinoma, negalima pamiršti žuvusių už tai, kad turėtume galimybę gyventi kitaip. Bet jų paminėjimas per šventes, tai, mano manymu, ne pagarba. Juos reikia minėti kasdien- paminklais, gatvių, mokyklų ir kitko pavadinimais ir pan.. O šventes reikia švęsti- rengti koncertus miestų miestelių aikštėse, TV programos, ypač valstybinės, turėtų būti šviesios ir linksmos, juk šventė! O kokia buvo LRT programa, vieno ir kito kanalo? Gedulo pakanka kasdien…
„Jeigu kiekvienas litas Lietuvoje apmokestinamas 55 proc., o mokesčius galintys slėpti verslininkai taip ir daro, nes, anot jų, priešingu atveju liktų be paskutinių kelnių, ar nereikėtų peržiūrėti naktinės mokesčių reformos padarinių?”
O Danijoje kiekviena krona apmokestinama 75 proc. O mokesčių beveik niekas neslepia. Bando kai kas, bet retai. O kodėl? Todėl, kad jei mokesčius moka visi, tai visiems vienodos verslo sąlygos. O jei tu moki 55 proc., o tavo konkurentas, vadžios atstovo „švogeris” 10 proc., tai kaip išgyventi? Ir dar, Danijoj žmonės aiškiai žino, kur naudojami jų mokesčiai. Ten nestato mistinių rūmų už mistines kainas, jei dingsta pinigų sumos, jas suranda. Kaltininkus nuteisia. Jei dingtų, kaip pas mus apie 1.000.000.000 EURŲ, kaip kad, sprendžiant iš spaudos, atsitiko pas mus Visagine, tai rezultatas būtų neįsivaizduojamas. Tai ar mokesčiai didžiausia bėda?
„Ar tautinę giesmę Kovo 11-ąją giedosiantys Seimo nariai negalėtų pradėti nuo savęs ir pagaliau priimti kanceliarines išlaidas ir atostogas reguliuojantį įstatymą, pagal kurį nebūtų „lygesni“ už kitus Lietuvos žmones? Tada gal nutiltų kalbos apie tai, kad vieninga tauta buvo tik Baltijos kelyje...”
Visur valdžia bloga. Visada žmogus siekia gyventi geriau, ar jis valdžios žmogus ar paprastas. Visur siekia privilegijų. Bet daug kur atsako už savo poelgius. Sunku įsivaizduoti, kad Skandinavijoje parlamentaras ar jo giminė sugebėtų iš tūkstantinės algos pasistatyti milijonus kainuojantį namą, sukurti daugiamilijoninį verslą sūnui, sugebėtų už keliasdešimt tūkstančių nusipirkti vos ne pusę milijardo kainuojantį viešbutį, o prokurorai nieko nerastų?
„Laikas tarp Vasario 16–osios ir Kovo 11-osios suteikia puikią progą pamąstyti, ką turime padaryti, kad kapuose nesivartytų Lietuvos nepriklausomybės Akto signatarai. Geroje šeimoje prie stalo vietą randa ir seni, ir jauni. Taip ir valstybinės šventės turėtų sujungti praeitį, dabartį ir ateitį. Galbūt, žinodami, kad tik Lietuvoje dangus tikrai kitoks, tėvynės nepaliks jos žmonės. Tuomet ir didžiavyriams ramiau bus kapuose gulėti.“
O tai gražiausia pastraipa šiame straipsnyje. Kodėl anksčiau prirašyta tiek daug sovietinio šlamšto, kur teigiama, kad valdžia gali padaryti gyvenimą geresnį?
Atsiprašau, jei kalbu piktai. Bet žmogus supyksta, ir jei ant nuospaudos užmina, o čia atvirai po žaizdas kepurnėjasi..
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!