Na ir ką, situacija pasisuko 180 laipsnių kampu po sovietų pabaigos. Privačios iniciatyvos yra tai, ant ko laikosi ekonomika, darbo vietos, augimas.
Atsispiriant nuo šviežių Romo Lazutkos minčių, bet nesusikoncentruojant vien į švietimo sektorių, norisi paklausti, ar tai bandymas valso žingsneliu grįžti į sovietinę melžėjų erą? Tuos, kurie bent kiek idėjų, noro ir drąsos artinti mus prie Vakarų standartų, prispausti ir išmelžti iki paskutinio lašo, kad nė necyptelėtų? Nes šventa karve bandomas daryti viešasis sektorius tuoj gali tapti savitiksliu objektu, su priverstinai užprogramuota klientų armija, kuri tiesiog yra, nes jai nėra kitų alternatyvų arba alternatyvos tiek išmelžtos, kad ką tik išleido paskutinį atodūsį.
Taip, praktika nėra tas pats, kas plikos teorijos ir nuolatinės rašliavonės apie tai. Bet labiausiai nedžiugu, kad pozicija „verslas blogas, visi spekuliantai“ atitinka valdančiųjų „vaibą", kad tik valstybė pasirūpins, aprūpins, suteiks viską, ko reikia žmogui. Mes kur? Gal Šiaurės Korėjoje numeris II? Tai laukiu ir tų 12-os leidžiamų šukuosenų lentelės, kurią galėčiau parodyti kirpėjai valdiškoje kirpykloje.
Keisčiausia, kodėl šie keistų teorijų skleidėjai ir palaikytojai net žodeliu neužsimena apie tai, kaip surinktas lėšas naudoti preciziškai atsakingai, protingai, taupiai, kad jų užtektų. Ir ar kas nors tai prižiūri? Apie valdininkų ir kitų viešojo sektoriaus darbuotojų atsakomybę, jų teikiamų paslaugų kokybės užtikrinimą, efektyvumą ir lėšų taupymą kaip savo? Kam tai išvis rūpi? Kas tikrina kompetencijas, užtikrina, kad dirbtų gerai pasiruošę, naujausiomis žiniomis pasikaustę žmonės, o ne sovietinio kirpimo personos? Niekas.
Poliklinikose velnias galvą nusilaužtų bebėgiodamas ir bemaldaudamas pagalbos ar kokio popierėlio. Kur eiti, jei ne į privačią įstaigą, kai staigiai prisireikia? Kaip bežiūrėsi nėra ir tiek darželių, kad užtektų visiems vaikams, o privačių iniciatorių siūlomos ugdymo paslaugos (prie ko čia Landsbergienė, Lietuvoje jau yra ir lauko darželių, ir baltų tradicijas puoselėjančių, ir Valdorfo, ir kitokių darželių) leidžia tėvams jas rinktis pagal norus, pasaulėžiūrą. Ir nereikia čia to pavydo, kad kažkas kažko neįperka, tai neduokim ir tiem, kas įperka. Kam aktualu tas žino pavyzdžių, kaip vien už pinigus imdama auklėtinius mokykla taip nusivažiuoja, kad šviesiausi protai susitelkia gretimoje valstybinėje ir nieko nepadarysi.
Kas paklaus manęs, ar patiriu džiaugsmą, prisidėdama prie nuostolingų geležinkelių maršrutų „į niekur“ finansavimo, piktybiškai nenorinčiųjų dirbti pašalpų mokėjimo mainais už tai, kad negalėčiau gydytis realiu laiku, o ne už pusės metų gavusi talonėlį valstybinėje poliklinikoje? Mainais, kad turėčiau sukti galvą, kur dėti vaikus, nes valstybiniuose darželiuose nėra vietos? Mainais, kad esu ta atseit demoniškoji ir degraduojanti visuomenės dalis, kuri mokėsi, dirbo ir stengėsi, kad galėtų laiku padėti sau.
Tikrai nieko nenoriu įžeisti, bet džiaugsmo nematau ir mane lūdina tokie reveransai praeičiai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.