Norėjau nutylėti, bet neišeina. Todėl ir rašau, tau, gydytojau (-a), šį laišką.
Nepamenu, koks ten sveikatos ministras sugalvojo, kad geriausia padėka medikui – šypsena. Net lipdukų prispausdino ir turbūt pilnus jūrinius konteinerius, nes apklijuotos visų šalies gydymo įstaigų kabinetų durys. Kai vieni nusilupa (ar koks nesusipratėlis pacientas nukrapšto) – užklijuojami nauji...
Tik, deja, tai dar vienas milijonų sukišimas, atsiprašau, ten, kur nesueina. Nes net patys medikai šaiposi iš tų lipdukų turinio. O pacientai, kaip bebūtų gaila, jaučiasi įstumti į akligatvį. Nieko neduosi – nieko ir negausi. O ligoniui, ir ypač rimtai susirgusiam ligoniui, daktaro šypsena – lyg vaistai. Tegu ir placebiniai, trumpalaikio poveikio.
Taigi! Stojus pandemijai medikai išsikovojo didesnius atlyginimus. Viskas gerai, maži tie jų atlyginimai, reikėjo kelti. Bet kiek jie ten daugiau dirba, užsidarę devyniais užraktais nuo ligonių artimųjų, vienas Dievas težino... Ne, neabsoliutinu – Kauno klinikų kovidinė reanimacija – teko liūdna, bet gerai pasibaigusi proga įsitikinti, dirbo be jokio priekaišto. O va apie kai kurias kitas ligonines informacija pasiekė, švelniai tariant, nelabai džiuginanti... Tiek to.
Grįžkime prie atlyginimų. Kodėl medikai iki tos nelemtos pandemijos gaudavo išties per mažai? Ogi todėl, kad kokia iki tol buvo valstybinė sveikatos politika – nereikia jiems daug mokėti, nes pacientai antrątiek, gal net penktątiek suneša. Taigi apklijavo klerkai gydytojų kabinetų duris šypsenėlėmis, o kas nuo to pasikeitė? Drįstu sakyti – nieko. Tik ministerijos sąnaudų eilutė pailgėjo, nes išlaidos lipdukų gamybos viešiesiems konkursams, puikiai žinome, kainuoja... Taigi kaip melžė medikai pacientus, taip melžia toliau.
Tik nepulkite šabloniniu atkirčiu – o kam tie pacientai duoda? Daktarai neprašo, patys brukat vokelius! Kontraklausimas – o kam jūs imate?
Galbūt yra vienetai, kurie tų vokelių atsisako ar bent jau nereketuoja paciento. Bet, deja, yra daugiau tokių medikų, kurie be vokelio ar šiaip ko nors vertingesnio net nepradės su tavimi, vargšu ligoniu, kalbėtis. Pagarbiai, empatiškai, kultūringai. Tai kaip neduoti? Perkame šypseną, perkame vilties suteikiantį žodį, perkame patarimą (tegu ir tokį, už kurį farmacininkai „patarėjui“ prieš tai dosniai atsidėkojo).
Kodėl taip įžūliai šaržuoju? Todėl, kad medikų verksmai, kaip jie sunkiai dirba ir kiek mažai uždirba, jau pradeda (pypt)...
Pateiksiu kelis pavyzdžius, kurie įrodo, jog kartais pacientas tiesiog negali neduoti. Apie kardiologinę ir šiaip chirurgiją nerašysiu – ten jau kitos dimensijos, vertos galbūt viso romano. Šįkart – apie „mailių“.
Poliklinika. Kolonoskopijos tyrimas. Pacientas X – jaunas pilietis, kategoriškai nusistatęs prieš bet kokius atsidėkojimus. Pas šį pilietį kolonoskopuotojas randa polipą. Bet, priešingai nei teigiama oficialiame kolonoskopijos aprašyme, šios procedūros metu polipas nepašalinamas. Paniuręs daktaras pacientui įteikia atsakymą – rekomenduotina polipektomija. Vadinasi, vėl reikės praeiti užburtą ratą iš naujo – kreiptis į šeimos gydytoją, šis rašys siuntimą, siųs pas gastroenterologą, pastarasis vėl skirs kolonoskopiją su narkoze, o jeigu trumpai – vėl šimtai, jei ne tūkstančiai PSDF pinigų – į balą. Nes tą nelemtą polipą daktaras per dvi sekundes šaltąja kilpa galėjo nugnybti pirmosios ir vienintelės kolonoskopijos metu.
Jau girdžiu šaukiant – polipektomija gi ne šiaip procedūra, ligonis gali nukraujuoti! Todėl – tik dienos stacionaras!
Tai kodėl, sakykit, įkišus į kolonoskopuotojo kišenę 50 eurų, šis staiga išdrąsėja ir nesibaimina jokių komplikacijų? Nes čia pat, kolonoskopijos metu, polipą pašalina? Nereikia jokių dienos stacionarų, pakartotinų lankymųsi, išlaidų pakankamai nepigiems vaistams prieš kolonoskopiją, siaubingai nemalonios pasiruošimo kolonoskopijai būsenos, biuletenių ir panašiai!
Kitas pavyzdys. Daktarė skiria begalę tyrimų, dauguma iš jų – mokami. Pasigilinus paaiškėja, kad mokami tyrimai dubliuoja vienas kitą. Ėmus aiškintis, laboratorijos gydytoja sulemena, esą ji ginekologės vietoje taip nesielgtų. Bet jei jau parašė... O parašė, pasirodo, dėl to, kad echoskopijos metu įtarė moteriškuose organuose esant „neaiškų darinį“.
Va todėl ir reikia „markerių“.
„Visai jie nebrangūs, tik keli eurai“ – įtikina pacientę ginekologė. Tačiau vos nuėjus tuos tyrimus pasidaryti, paaiškėja, kad „šį rytą kaip tik buvo perkainavimas“. Ir tie „keli eurai“ virto 28 eurais...
Pasidaro moteris tuos perteklinius tyrimus, o paprastu mobiliuoju (kai dar po echoskopijos rengėsi drabužius, o ginekologė išėjo pildyti atsakymo) nusifotografuotą echoskopijos vaizdą parodo tos pačios medicinos srities profesorei. Šios atsakymas pribloškia (tiesa, maloniai) – viskas čia gerai, amžiaus pokyčiai, užakę kiaušintakiai, jokio vėžio nėra. Ir galvok, moterie, ar tavo ginekologė pernelyg rūpestinga, ar tiesiog „išdūrė“, iš anksto susitarusi su laboratorijos vadovu, kad už kiekvieną jos rekomenduotą mokamą tyrimą dalis pelno bus atbašliuota ir jai?
O visų baisiausia – onkologinės ligos. Nežinau, kaip jaučiasi gydytojai onkologai, imdami iš tokių ligonių vokelius. Norisi tikėti, kad jiems nėra labai smagu. Bet – ima! Ir net ačiū nepasako! Vietoj ačiū – „ar čia reikia...“ Bet spėriai tą sulankstytą banknotą įsimeta į pravirą stalčių... Kaip tada ligoniui ar ligonei jaustis – kad per mažai avansu atsilygino? Kad dar reikia pridėti? Nors ir pasiskolinti tektų?
Štai moteris su tokia diagnoze patenka į garsią ligoninę. Negana to, kad pati diagnozė varo į siaubingą neviltį, dar ir išgirsta, kad reikalai labai rimti, reikalinga skubi operacija. Daktarė, kuri tą operaciją darys, ateina pas pacientę pasikalbėti ir pirmiausia akcentuoja, kad kasdien turi daug operacijų, bet va šiaip ne taip įterpė anksčiau, nes gi tamstai reikia skubiai... O dar už durų ir anesteziologė trypčioja – irgi „reikia pasikalbėti“...
Prieš tai ligonė pasikonsultuoja su kitomis palatos draugėmis, kurios jau „po“. Viena pasisako davusi 100, kita – 500, trečia – nieko. Bet va šita, trečioji, jaučiasi taip, kad, sako, geriau būtų žemėn prasmegti. Nes jei pas šimtą davusiąją daktaras dar kada ne kada pasirodo, pas turtuolę, kuri nepagailėjo 500, ateina kone kas valandą ir maloniai pasikalba, tai va šita nabagė guli pamiršta.
Tiesa, ją operavęs daktaras kartą buvo nosį įkišęs pro palatos duris, užklausė, ar nėra skundų ir, išgirdęs „ne“, pradingo lygiai taip staigiai, kaip ir pasirodė. Neduokdie tokia „empatija“, kuri, kaip tvirtina užsieniniai medicininiai tyrimai, gydo kone geriau už vaistus!
Varguolė kitoms palatos kaimynėms teisinasi – neturiu aš pinigų, tai iš kur paimti? Anos šiąją protina – nejau vaikų neužgyvenai, nejau jie už sagas dirba, kodėl motinai nepadeda!?
Galiausiai paaiškėja, kad ir ta turtuolė, kuri 500 nepagailėjo – ne tokia ir turtinga, kaip dedasi. Ji – dirbanti ir gyvenanti periferijoje, atlyginimas į rankas – 450. Kai bus biuletenis, nė tiek negaus. Bet moteris nenusimena – visą gyvenimą taupiusi juodai dienai, va ta juoda diena ir atėjo... O operacija dar, girdi, smulkmena – reikės ir chemoterapeutei (nes laukia penki ar šeši gydymo kursai, jau išsiaiškinusi su kitomis ligonėmis, kokios ten „stavkės“), reikės ir radiologui, nes „ir spinduliais“ gydys, ir šeimos gydytojai teks atsidėkot, kad dokumentus „invalidumo komisijai“ teisingai paruoštų, nes gi suskaičiuos ta darbingumą, lygų 60 proc., ir špygą gausi, ne invalidumo pensiją!
Klausausi šių moterų ir šiurpstu. Ne, ne dėl jų. Kaip sakoma, kokį kryžių žmogus gavo, tokį ir turės nešti. Baisu dėl medikų, kurie lyg niekur nieko IMA net iš onkologinių pacientų. Nejau jums, ponai, negana, kiek uždirbate? Juk visi mato, kokiais limuzinais atvažiuojate į darbą, kokiuose dvaruose gyvenate. Nejau negalite bent onkologinių pacientų neapmokestinti? Juk ir taip jiems ne pyragai...
Džiaugčiausi išgirdusi bent vieną atvejį, kad štai tas ir tas gydytojas neapėmė. Atstūmė tai, ką pacientas drebančiomis rankomis tiesė...
Girdėjau, kad būtent taip elgdavosi ilgametis Kauno klinikų neurochirurgas Tamašauskas (vardo nepamenu). Ir ne iš vieno buvusio paciento tą girdėjau, vadinasi, panašu, kad tai tiesa. Garbė jam ir amžina padėka visų buvusių pacientų vardu. O daugiau?
Galima suprasti ir galbūt net pateisinti, kai medikams atsidėkoja papus, subines ar lūpas didinančios, mergystės plėves restauruojančios pupytės – neturi kur dėt pinigų, tai tegu bent daktarams normaliai susimoka. Bet IMTI iš onkologinio ligonio – atleiskite, gydytojai, tai jau amoralu.