Dieną ir naktį. Katka mane tėte vadino, jei nebūtum namo parsivedusi kito, taip ir būtų likę, būtume toliau bendravę ir būtume pagaliau, galų gale, tapę normalia laiminga šeima. Savo šeimą tu radai, kartu ir meilę, šilumą, prieglobstį.
Deja, visos jūs vienodos.
Nereikėjo prikaišioti, kad „sėdau“, o kai pati prisidarei, prikaišioti pradėjai, tai žema. Atleisk už viską, ką padariau. Kada nors grąžinsiu viską, ką esu Jūsų šeimai skolingas. Nors pati pagalvok, atėmei iš manęs mano brangiausias dukras, atėmei save... Man brangiausią pasaulyje žmogų.
Mano šviesa, mano kelrodė žvaigždė, mano gėris, mano viltis, mano saulė... Esi man viskas. Bet... Jei jau taip pasirinkai, tebūnie. Sudie, mano meile, aš Jums daugiau nebetrukdysiu, daugiau niekada. Skauda, kad tau neberūpiu, jog esu niekam tikęs ir nereikalingas. Tenka grįžti prie senų įpročių. Tik taip galiu užsimiršti. Atsiprašau už tai, ką išgirsi ar pamatysi. Aš tikrai stengiausi ir atleidau tau. Viso geriausio, mylimoji. Tikiuosi jis suteiks jums tai, ko negalėjau aš ir apie ką svajojai.
Mylėk jį taip kaip mane mylėjai, jis bus laimingiausias vyras žemėje. Amžinai Tavo. Pauliukas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.