Pirmoji pastaba
Kai vaikas vienas, o suaugusiųjų daug (tėvai, seneliai, močiutės, tetos, dėdės ir t. t.), pradedama kovoti dėl jo dėmesio. Stengiamasi išpildyti kiekvieną mažojo užgaidą, pradžiuginti dovanomis, pamyluoti. Viskas normalu, tik žmonės dažniausiai visiškai praranda saiką, dėl ko mažylis pavirsta vietinės reikšmės imperatoriumi.
Filmukai? Puiku, savo TV laidą mes vėliau pasižiūrėsime, atsisuksime įrašą, o dabar – filmukas mažajam. Taip, taip, dešimtą valandą vakaro!
Saldainiuką? Jokių problemų! Šitas nepatiko, išspjovei? Tai mes dar dešimt kitų duosim atsikąsti. Ir bala nematė tos sriubos, jeigu valgyti nenori.
Į lauką? Tuojau, palauk minutėlę, senelis mes visus darbus ir bėgs su tavimi į lauką, kad po penkių minučių nutartum grįžti namo.
Šiandien mūsų virtuvėje buvo labai karšta (+30 lauke, o dar viryklė veikė visu pajėgumu). Vėjelis padvelkė? Ajajai! Skersvėjis! Perpūs! Ir kituose kambariuose taip pat visus langus uždarykite, juk ji ir į juos gali užeiti!
Po galais, jeigu jums norisi, gyvenkite savo namuose kaip pirtyje, tačiau kodėl mano namuose septyni suaugę žmonės turi derintis prie vienos mažos mergaitės?!
Tenkindami menkiausias užgaidas, jūs nesirūpinate vaiku. Jūs jį lepinate.
Antroji pastaba
Dabar apie naminius gyvūnus. Kodėl negalima paaiškinti vaikui, kad šuniukai, kačiukai ir paukščiukai – gyvos būtybės? Jeigu mažylis tampo katei už uodegos, tiesiog pasakykite, kad katei SKAUDA ir kad taip daryti negerai, užuot aikčioję iš mielumo: „Tegu sau žaidžia mergaitė“. Jūs turite atsarginį vaiką? Gyvūnas juk gali pradėti gintis, ne toks jau jis ir mielas, jei susierzins.
Savo svečius mes iškart informavome, o paskui dar tris kartus pakartojome, kad mūsų katinas – su charakteriu, kad maži vaikai pas mus lankosi retai, jis prie jų nepratęs, taip kad kibti prie jo nesaugu.
Tačiau mergaitė vis tiek prisikabino, pradėjo tampyti ir t. t. Katinas ją truputėlį apdraskė (net kraujo nebuvo, tiesiog šviesi juostelė), o kiek riksmo buvo! Ir katinas į kailį gavo. O kuo jis kaltas? Bauskite savo anūkėlę už tai, kad neklauso, o ne augintinį už savigyną.
Trečioji pastaba
Mergaičiukė buvo išties labai išlepinta. Guosti jos puolė visa minia. Ir papūsti, ir pabučiuoti, ir supuoklėmis pasisupti, ir saldainiuką, ir dar vieną saldainiuką, ir žaisliuką... Nusiramino ji iš karto, tačiau ašaras iš savęs spaudė dar kokias dvidešimt minučių. Ramiai taip atsidusdavo, patylėdavo ir vėl iš naujo: „aaaaaaaaaaaaaaa!!!“ Tik paliko ją suptis ant sūpuoklių ir vėl: „aaaaaaaaaaaaaa!!! Skaudaaaaaaaaaaaaaaaa!!!“ Ultragarsinis siaubas kažkoks, o ne mergaitė.
O dabar pereisiu prie ciniškiausios savo bambėjimo dalies. Auklėjimas – tai beveik dresiravimas. Skatinti reikia tik gerus poelgius. Pavalgei, iš kaladėlių namą pastatei, išmokai naują raidę – šaunuolis, duok pabučiuosiu. Bet jeigu toji būtybė jau dešimt minučių rėkia be jokios priežasties, tai tikriausiai nereikėtų taip energingai pritarti. Vieną kartą parėktų, antrą, trečią, tada pastebėtų, kad jos pastangos ignoruojamos ir nustotų. Juk ne kvailesnė už katiną, pagaliau.
Kaprizai – tai ne charakterio, o absoliutaus neišsiauklėjimo požymis. Aš anaiptol netvirtinu, kad vaikų apskritai nereikia guosti. Tiesiog reikėtų atskirti, kur tikros ašaros, o kur – egoistiška isterija.
Galite užmėtyti mane šlepetėmis, jei nesutinkate, tačiau išlepintų vaikų tėvus aš vis tiek laikysiu absoliučiais idiotais. Meilė – tai nuostabu, tačiau demonstruoti ją galima ir be visaleidžiamumo. Mažą žmogų reikia ruošti gyvenimui visuomenėje, sociume, kur kiti žmonės turi savų norų, su kuriais irgi reikia skaitytis. O imperatorius pasaulyje yra tik vienas, o ir tas – Japonijoje.