Kai buvau vaikas, rudens vakarą vienas likau namuose. Mama su jaunesniu broliu buvo ligoninėje, o tėtis išėjo į mamos darbovietę vietoje jos. Aš gulėjau lovoje. Išgirdau tokį garsą tarsi virtuvėje kažkas puodą gramdytų – panašiai kaip bandant iš puodo išgramdyti košę ar su šaukštu puode sukti ratus.
Tą garsą girdėjau ilgai, gal pusvalandį. Buvo baisu. Pradėjau melstis. Virtuvėje tam garsui nutilus, jį pradėjau girdėti kambaryje, kampe tarp grindų ir sienos, maždaug per vidurį nuo šoninių sienų. Garsas buvo girdėti iki dešimties minučių. Jam nutilus, kambaryje atsirado aukštas pagyvenęs vyras su ilgu juodu paltu ir plačia juoda skrybėle. Buvau labai išsigandęs, bet žiūrėjau į tą vyrą.
Jis nuėjo prie dešiniojo lango krašto. Patraukė užuolaidą. Tą vakarą kiemo draugai ir draugės žaidė slėpynių... „Stuku stuku“ žaidimą, kai vienas prie kampo užsidengęs akis skaičiuoja iki trisdešimties, o kiti slepiasi, o tada eina ieškoti. Radęs kurį nors vaiką, bėga prie to kampo, pasakydamas to, kurį rado, vardą. Jį „pristukina“. O tie, kurie slėpėsi, radę progą patys bėga prie to kampo ir „prisistukina“. Tik turi spėti pirmi pribėgti, kad tas, kuris jų ieško, nespėtų pirmas to padaryti.
Gyvenau devynaukštyje, Kaune, pirmame aukšte, bute su sovietiniais langais. Jie buvo pusiau kiauri, todėl labai gerai girdėjosi, kaip laksto vaikai ir ką šneka. Ir balsus gerai pažinau. Tuo metu tas mano matomas vyras patraukė užuolaidą ir pažiūrėjo per langą. Prie mano kambario langų buvo keli vaikai. Išgirdau, kaip viena mergaitė garsiai sako kitiems vaikams: „Pažiūrėkite, koks pas Mindaugą senis žiūri per langą.“ Tada įsitikinau, kad ne aš vienas jį matau. Tada supratau, kad tai nepaprastas žmogus ar net ne žmogus. Bet atrodė kaip žmogus, tik nestandartinis.
Kaip patraukė užuolaidą, pagalvojau, kad jei jis gali su ranka patraukti užuolaidą, tai gali beveik bet ką padaryti. Jis atrodė kaip tikras žmogus. Tada nuo lovos nusisukau į priešingą langui sieną, labiau galvą prisidengiau antklode ir pradėjau dar labiau melstis. Neatsimenu, kas buvo toliau. Gal net nepajutau, kaip užmigau, arba jis man kažką padarė.
Kai ryte atsikėliau, mano pagalvė buvo ištepta krauju iš nosies. Tuomet pagalvojau, kad jis man trenkė į nosį, kad kraujas bėgo. Kai dabar atsigręžiu atgal, gal kraujas iš nosies bėgo ir dėl kokios kitos priežasties. Po to vakaro ilgą laiką nelikau vienas namuose ir kelias naktis miegojau susistūmęs fotelius tėvų kambaryje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Po to, kai DELFI publikavo skaitytojos Valentinos panašų pasakojimą apie jos pamatytą žmogeliuką, teologas, knygos „Paranormalių mitų griovėjas“ autorius, dažnai pristatomas ir mistinių fenomenų ekspertu, Gabrielius E. Klimenka spėjo, kad tai gali būti haliucinacija.
Tuomet DELFI paprašytas pakomentuoti šią situaciją, pabrėžė, kad tam, kad tiksliai suprastume, ką moteris matė, trūksta duomenų. „Tokius dalykus žmonės regi dažnai, tačiau paprastai tai – nieko mistiško. Net visiškai sveiki asmenys gali patirti įvairias haliucinacijas – garsines, vizualines ir panašiai. Kalbant apie šį atvejį, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, ką žmogus prieš pamatydamas tą reiškinį valgė, kaip miegojo, ką skaitė, ar buvo pavargęs. Gali suveikti begalė įvairių faktorių. Tai nebūtinai liga ar kažkas blogo, bet taip būna įvairiems žmonėms“, – pasakojo jis.
Pasak G. E. Klimenkos, haliucinacijas gali išprovokuoti ir tai, kad asmuo mažai valgė, išgėrė tam tikrus vaistus, kurių šalutinis poveikis pasireiškė, buvo pavargęs. „Dažniau haliucinacijas mato ir tie, kurie domisi anomalijomis, paranormaliais reiškiniais, dvasiniais dalykais. Tiesa, paprastai tai tokie asmenys, kurie mažiau tai praktikuoja, bet dažniau apie tai skaito. Kai tikėjimas yra nesusiformavęs, žmogus prisigaudo įvairių dalykų ir gali turėti polinkį interpretuoti savo patirtį mistine“, – pastebėjo specialistas. Matyta vizija galėjo būti ir minčių projekcija.
Paklaustas, ką patartų tiems, kurie galbūt yra matę panašius ar kitus sunkiai paaiškinamus reiškinius, teologas šyptelėjo – jei taip nutiktų jam, jis kreiptųsi į specialistus, nagrinėjančius žmogaus psichiką. „Vienas, du kartai – nieko, bet jei tai dažniau kartojasi, aš asmeniškai kreipčiausi į psichiatrus. Laikausi tokio principo: išgyvenus kažką paranormalaus žiūrime, ką racionalus pasaulis gali paaiškinti. Jei paaiškinimo nerandame kokius pusę metų, tuomet galima pasvarstyti ir apie kažką mistinio. Baisiausia tai, kad kai žmogus pamato kažką paranormalaus, jis neieško atsakymo, kas tai iš tiesų galėjo būti, tačiau ieško patvirtinimo, kad tikrai matė kažką paranormalaus“, – pastebėjo G. E. Klimenka.