Gal todėl mano straipsnis apie pasidalinusios Lietuvos vaizdą „Lidl“ atsidarymo klausimu susilaukė daugiau nei tūkstančio komentarų, o skaitytojų skaičius viršijo Šiaulių gyventojų skaičių. Štai kaip jums įdomu ir aš tuo džiaugiuosi.
Todėl rašau dar vieną analizę Lietuvos pasidalijimo klausimu, kad jums nebūtų nuobodu ir kad turėtumėte apie ką pamąstyti. Be to, tai nepalyginamai svarbiau, nei kelios parduotuvės. Tai yra lietuvių reakcija į Orlando žudynes. Kaip žinia, kažkoks nevisprotis su ginklu klube nužudė kelias dešimtis žmonių ir dar kelias dešimtis sužeidė. Didžiausias teroro išpuolis nuo 9/11.
Baisus įvykis. Rinkau detalę po detalės ir po truputį klijavau vaizdą. Susidaręs vaizdą atsisukau į mus Lietuvoje. Kaip sureagavome mes, lietuviai, į teroro išpuolį gėjų klube JAV?
Pradėkime nuo politikų. Susivokiantys politikai pasmerkė ir pareiškė užuojautą (įskaitant net Gabrielių Landsbergį, kuris puikiai parodė savo partiečiams, kad partijoje nebebus vietos skystapročiams viduramžininkams, kurie sėkmingai partiją pateikdavo iš pačios baisiausios pusės).
Populistai, mano žiniomis, sėkmingai ignoravo šiuos įvykius, nes, greičiausiai, nesupranta, kur yra JAV, ką čia daryt ir kaip čia elgtis. Nieko naujo – kokia partija, tokie jos nariai, tokia reakcija, šaudė tu šaudė. Braškės turguje turi didesnį supratimą apie žmogaus teises, nei šie veikėjai. Neįžeidžiant braškių.
Visuomenė elgiasi panašiai. Vieši, o ir ne vieši sveiko proto asmenys gedi, užjaučia, palaiko ir supranta, koks didelis tai smūgis bei tragedija ir kokia tai brangi pamoka.
Islamofobai šaukia „mes ne homofobai, o islamofobai, ir musulmonus reikia varyt iš čia“, taip kišdami savo diskriminacinę programą ir kovodami su musulmonų pasauliu, o tai jiems reiškia visus vienuolika pabėgėlių Lietuvoje, nes jiems tikrai nerūpi nei Europa, nei Azija, nei JAV, neapsigaukite. Šventas darbas jiems šis kryžiaus žygis, išryškinantis jų nesugebėjimą suvokti nei pasaulio, kuriame gyvena, nei kaip su tuo pasauliu tvarkytis.
Na, ir paskutinė, baisiausia grupė – buduliai/homofobai. Puolė džiaugtis nužudytais žmonėmis. Jie puolė džiaugtis, kad žudė gėjus. Jie pateisino teroristą.
Jie taip smarkiai džiaugėsi, kad išlindo į paviršių kaip primityviausi kirminai ir pradėjo lieti savo pikdžiugą trumpomis ir negudriomis frazėmis, nors dažniausiai tiesiog tyliai tupi ir nieko nerašo, nes neturi tam fantazijos. Bet šia proga fantazijos atsirado.
Ir tai puikiai iliustruoja, koks kaimas mes dar esame. Tai parodo, kokių atsilikėlių dar turime savo visuomenėje ir kaip jie elgiasi, kai gauna progą pateisinti savo atsilikimą, kad ir kokiu iškrypusiu būdu.
Ir cypia buduliai, pavadinti buduliais, apie žodžio laisvę. Jiems skauda, kad jų neapykantos kurstymui prieštaraujama. Noriu paklausti: ar jūs suprantate, kokios laisvės jūs prašote? Jūs suprantate, kad jūs norite laisvės žudyti kitus ar viešai pateisinti nekaltų žmonių žudymą? Kaip jūs gulatės vakare ir keliatės ryte su mirties linkėjimu? Kaip jūsų artimieji ir draugai žiūri į jus, teisinančius žudymą?
Ar suprantate, kokioje kompanijoje jūs esate? Tų, kurie juodaodžių vaikus naudojo krokodilų medžioklėje, žydų masinio naikinimo, Kambodžos žudymo laukų dalinių kompanijoje? Ar jūs suprantate, kad pagal jūsų logiką, jums prieštaraujantys galėtų viešai linkėti jums mirties? Ar suprantate, kaip tai absurdiška ir kur tai veda? Jų tragišką spiegimą ir žudymo teisinimo garsą sustiprina tyla.
Religinių bendruomenių, prisiekusių katalikų, visos tylios daugumos, nenorinčios jiems oponuoti, tyla. Nenorinčios dėl to, kad galbūt jie bijo, ką pagalvos jų budulinantys kolegos parapijoje, nes jie turi tylėti, nes gėjai, kurie žuvo, jiems ne draugai. Jų įstatymas „nežudyk“ nublanksta prieš jų tylią neapykantą, bailumą ir bestuburiškumą. Jie stoja piestu prieš embrionų šaldymą, bet tyli kaip žemė prieš žudymą. Štai tokia ji, mūsų religinė bendruomenė.
Mūsų laukia dar ilgas, sunkus ir tolimas kelias iki tikros laisvės, iki tikro, vakarietiško mentaliteto. Net iki tikros, žmogiškosios, orios religinės bendruomenės toli. Nepamirškime to ir nuosekliai dirbkime tam, kad Lietuvoje nebeliktų vietos neapykantai, žudymo teisinimui, tamsiems viduramžiams. Dirbkime, kad Lietuvoje nebeliktų vietos buduliams.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!