Pirmoji, kurią papasakosiu, išprovokavo antrąją.
Istorija Nr. 1. Dirbau ir dirbsiu elektriku. O šiame darbe prieš dešimt metų man sekėsi puikiai: būdamas 25-erių, uždirbdavau daugiau nei 6000 litų, vedžiau nuostabią moterį, o po metų atsirado šaunūs dvynukai.
Gyvenome nuomojame bute, tačiau žmonai laukiantis nutarėme dairytis būsto paskolų. Toli dairytis nereikėjo, nes kiekvienas kampas švietė būsto kreditų reklamomis. Aplankėm kelis bankus ir išsirinkom tą, kuris mums tuo metu pasirodė geriausias. Esant nemenkoms mano pajamoms (žmona irgi dirbo, tačiau už mažesnę algą) bei nemenkoms ambicijoms dėl nuosavo būsto, iš banko pasiėmėme 700 tūkst. litų paskolą (vėliau dar 40 tūkst. litų vartojimo kreditą). Esu klaipėdietis, tad labai norėjau gyventi netoli jūros. Būsto paieškos truko neilgai, viskas klostėsi sklandžiai, o mūsų vaikai džiaugėsi saugia, gražia kaimynyste šalia pušyno, netoli jūros. Taip mes gyvenome tris metus ir nieko geresnio iki tol aš nebuvau turėjęs. Buvome laimingi.
2008 metais visi pradėjo „krizenti“ krize. Krizenau ir aš, gal todėl, kad ekonomikos mokslų buvau nebaigęs, gal todėl, kad tuo metu atrodė, kad manęs tai nepalies. Tačiau ne tik palietė, bet stumtelėjo ten, kur nesitikėjau. Daugelis mūsų tuo metu susidūrė su atlyginimų mažinimu. Susidūriau ir aš, o žmona išvis darbo neteko. Laikėmės. Bet tuomet labai garsiai „užkrizeno“ bankai, palūkanas už būsto kreditą pakeldami nuo 3 iki 9 procentų! Krizenimas buvo toks garsus, kad aš ir apakau, ir apkurtau – pradėjau gerti. Tuo metu alkoholis buvo paguoda, kasdien galvojant kaip išlaikyti šeimą ir butą. Tiksliau – pagrindas negalvoti.
Neišgalėdami gyventi ne tai kad oriai, bet išgyventi, butą išnuomojome, įsikraustėme pas žmonos tėvus. Prasidėjo pykčiai ir barniai: su žmona, uošviais, draugais, bendradarbiais, viršininkais. Nesiplėsiu į detales apie tuos keletą metų, bet: žmona mane paliko, iš darbo mane išmetė, bankas nutraukė sutartį dėl įmokų už kreditą nemokėjimo, o ir pačio būsto vertė nuo 700 tūkst. litų krito iki 150 tūkst. litų (čia turėtų būti šypsena, nes tikrai – juokas pro ašaras).
Likau basas, girtas ir nelaimingas. Guodė tik tai, kad būsto paskolų draudimas įformino įmokų už kreditą atidėjimą. Bet tai mano šeimos neišgelbėjo. Ištikimų draugų skatinamas pradėjau galvoti, kad reikia kažką daryti. Ėmiau domėtis asmeninio bankroto galimybėmis. Prieš pora metų Lietuvoje tai tapo įmanoma. Bet penkerių metų bankroto laikotarpis gąsdino. Žinoma, gąsdino mažiau, nei likti skolose. Tada pradėjau domėtis dėl galimybės bankrutuoti užsienyje. Ir, kaip sakoma, brolis broliui visada padės – atradau Latviją! Nesakau, kad buvo lengva nuspręsti, nesakau, kad buvo malonu, ne. Bet sakau – aš tai padariau. Ir man dėl to ne gėda. Taip, aš esu bankrutavęs fizinis asmuo. Elektrikas.
Istorija Nr. 2. Dirbau, dirbu ir dirbsiu elektriku. Naujojo kolektyvo metinėje vakaronėje (ačiū personalo skyriui) praėjusį rugpjūčio savaitgalį buvo smagu: naujos pažintys, nauji veidai, daug įdomių pokalbių. Aš – bendraujantis, atviras, nuoširdus. Šiandien – ir nebegeriantis. Vakarėlio eigoje teko pakalbėti ir su įmonės vadovais bei bendradarbiais, kurių keletas pasakojo apie patiriamus finansinius sunkumus. O aš jiems papasakojau savuosius, asmeninius, bet be detalių, kurias aprašau čia. Papasakojau, kad esu bankrutavęs. Ir ką jūs manote? Pasipylė klausimai apie greituosius kreditus, su manim toliau bendrauta (ir bendraujama) netikint ir nepasitikint, lyg jaučiant svetimą gėdą.
Todėl klausiu jūsų, mieli kolegos: jei verslas bankrutuoja – suprantama, jei bankrutuoju aš – gėda? Gėda yra manyti, kad finansinių problemų nesprendimas skamba geriau, nei „asmeninis bankrotas“. Esmė ne žodžiuose, o rezultate. O šeimą aš susigrąžinsiu (ir čia turėtų būti šypsena. Bet, šįkart, ne pro ašaras).
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo nuomone ar patirtimi? Rašykite žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: