Ne, tai ne vaizdelis iš Euromaidano Ukrainoje, ne, pareigūnas ne bailus Janukovyčiaus tarnas. Tai Lietuva, piketas prie banko. Žmonės - buvę klientai, pareigūnas - vis dar bandantis PR (viešųjš ryšių - DELFI) krizę suvaldyti bankininkas.
Taikus metas, ir „karas“ šis dar gana tylus. Viena vieno banko auka gėdijosi pakomentuoti televizijai - sako, „nenoriu, kad mane pažįstami tokį pamatytų“. Po metų jo jau neliko.
Kitai bankų aukai „atėmė kojas“. Nepaeinu, sako senolis, nežinau, ar iki teismo durų atšliaušiu. Dar prieš kelerius metus buvo drūtas, tvirtas vyras. „Kai prasidėjo problemos su banku, pradėjo apleisti jėgos“, - teisinasi.
Kaip čia išeina, kad ne kur kitur, bet taikioje Lietuvos žemėje kariaujamas nepaliaujamas bankų karas prieš savo klientus? O gal sutirštinu spalvas, gal viskas atvirkščiai, gal tie vartotojai piktieji apspito taikų bankų būrelį?
O ne! Ir viskas vis blogyn.
Gudrybės būsto rinkoje
Štai vienas iš didžiųjų (bankų) panaudojo galingą masinio naikinimo ginklą. Sugalvojo sau schemą, kaip iš klientų uždirbti ne vieną, o du kartus.
Anksčiau palūkanas už paskolą būstui nustatydavo paprastai. Yra bazė - „euriboras“, „viliboras“. Tai neva kažkoks bazinis palūkanų lygis, kuris autoritetingomis formulėmis paremtas. Keliuose „borų“ skandaluose yra nuteistų bankininkų, tiesa, ne Lietuvoje. Bala nematė, tegu sau ima tuos „borus“, nors ir iš oro neretai nukabinamus. Sakykime, 1 proc. metinių.
Prie bazės pridėjus kliento grožį arba turtą atitinkančią maržą, sužinodavai galutinį palūkanų dydį. Bankas, nustatydamas tą kliento maržą, galėdavo taip pat nukabinti iš oro bet kokį skaičių, tarkime, 3 proc. Ir bendra jūsų kredito kaina tapdavo 4 procentai metinių. Svyruoja „boras“, svyruoja ir kredito kaina.
Mažas biznis! Valdžia iš užjūrio sako: „imk daugiau iš kliento, nes pelnas krenta! Kitaip riebios premijos nesitikėk!“.
Ką gi, bankininkas nebūtų bankininku, jei sprendimo tuoj nerastų.
Nusprendė „dirbančiųjų prašymu“ įvesti gudrią, neva skaidrią sistemą. Dabar bus du „borai“, du svyruojantys rodikliai, kurie klientui, finansinių propagandistų sumanymu, turėtų suteikti visišką aiškumą. Vienas - bazinis, bet periodiškai svyruojantis rodiklis atitiks trumpo termino pinigų kainą - tai tas pats senas geras „euriboras“. Kitas, naujas rodiklis, irgi svyruojantis - parodys ilgo termino pinigų kainą. Ir pavadinimas jam sugalvotas, bet toks, kad vienu ypu nė neištarsi.
O ar beliks klientų?
Už įžūlios gudrybės slypi banalus noras pasipelnyti ir apsidrausti. Klientas dabar sumokės už viską: ir jei pabrangs trumpalaikiai pinigai (tarkime, „euriboras“), ir jei pabrangs ilgalaikiai pinigai („ilgalaikės skolos kaštai“).
O jei pabrangs abu? Ir mokėsite bankams už abu. Nes jų godumas - jau kvadratu.
Tik iš klientų skaičiaus tuoj reiks kvadratinę šaknį traukti. Kas spės - pabėgs, kas pabėgti nespės - pražus. Antai 600 šeimų nubiro, kai paaiškėjo, jog platintas gudrus „investicinis“ produktas ne žadėtus pelnus, o tik nuostolius nešė. Dabar tie, kurie dar paeina, varsto teismų duris, o kurie nepaeina - moka palūkanas už paskolą, kurią tas pats bankas suteikė nenusisekusio „investicinio“ sandorio palūkanoms sumokėti. Palūkanos nuo palūkanų, va tai gudrumas!
Bankų grėsmės akivaizdoje išliks tik valingi ir tvirti. Neatsispyrei bankininko melui apie „nerizikingą, garantuotą“ produktą, kuris iš tikrųjų baisiau susprogo, negu garsieji trečiarūšių paskolų portfeliai? Tau galas, tau ir tavo šeimai. Negali neimti „greitojo vartojimo kredito“ - tau galas. Nes tikriausiai neatkreipei dėmesio, jog metinė jo kaina - 150 procentų. Mat mažom raidelėm parašyta...
Bet kaip iš nuskurdinto kliento bankui pasipelnyti, a?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!