Nepraėjo nė keli metai nuo tada, kai taip susikibę altoriaus link ėjome ir mudu. Dievaži, jei tik būčiau bent nutuokusi, kad priesaiką, kurią ruošiuosi duoti, kada nors sulaužysiu, prisiekiu, būčiau apsisukusi ant kulno tiesiog ten.
Kunigas paprašo visus, išskyrus jaunuosius, trumpam priklaupti maldai. Atsiklaupiu, o prieš akis išnyra vakarykštis vaizdas... Oi, ne bažnyčioje aš vakar klūpėjau...
Ir tikrai iš viršaus į mane žvelgė ne nukryžiuotasis. Vis dar regiu aistros perkreiptą mano nusikaltimo bendrininko veidą, burnoje jaučiu jo vyriškumo skonį, o tarp kojų jaučiu savo drėgmę. Jaučiu, kaip mano žandai degte dega, pulsas viršija visas normas, o kvėpavimą vos įstengiu nulaikyti nepakitusį – iš visų jėgų stengiuosi susiimti.
Kunigas veda vestuvių ceremoniją: „Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną, ir šliesis prie savo žmonos; juodu taps vienu kūnu. Tai – Dievo žodis.“
Kol visa bažnyčia choru atsakinėja „Dėkojame Dievui“, man šmėkšteli vakarykštis prisiminimas kaip du kūnai pirmą kartą trumpam tapo vienu. Ir ne, ne su savo vyro kūnu aš tame prisiminime susivienijau.
„Drovi moteriškė – dukart gražesnė; nėra kas prilygtų brangiam jos tyrumui. Kaip tekanti saulė nušviečia padangę, taip moters taurumas namus jos dabina. Tai – Dievo žodis“, – tęsia kunigas ir pažvelgia tiesiai man į akis, lyg jose būtų parašytos mano nuodėmės. Kaltės burbulas įstringa gerklėje. Jaučiuosi purvina. Iš besikandžiojančios savigraužos mane pakelia tik kalto malonumo bangas sukeliantys vakarykščiai vaizdiniai.
Jis – virš manęs. Aš – apsivijusi jį kojomis. Jis staigiais, stipriais judesiais skverbiasi į mane tiek giliai, kiek tik gali. Jau tuo metu jo nekenčiau. Dabar, visa tai prisimindama, nekenčiu dar labiau. Jei ne jis, vis dar būčiau gera ir ištikima žmona. Normali moteris, o ne kalė. Ir jei ne jis... gal niekada ir nebūčiau patyrusi tokios gaivališkos, o gal net gyvuliškos, aistros. Ta neapykanta slapstydamasi persikeičia į geismą.
„Tebūna visų gerbiama santuoka ir nesuteptas santuokos patalas“, – kunigo žodžiai tarsi nepaprastai dygūs kaktuso spygliai susminga man į širdį. Linksta keliai. Norisi visa gerkle rėkti...
Kunigas kreipiasi į abu jaunuosius paeiliui: „Ar pasižadate santuokos kelyje visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti?“ Mano vyras suima mano delną ir spusteli. Jaučiu, kaip laukia mano žvilgsnio, bet negaliu. Negaliu prisiversti pasižiūrėti jam į akis...
Vienas kitą keičia vakarykštės išdavystės vaizdai: jis už manęs, jis po manim, jis virš manęs. Liečia, kandžioja, bučiuoja... Dulkina. Dieve… Juk ten tikrai buvau aš! Vis dar negaliu tuo patikėti. Širdis trankosi greitai, bet net ir jos tempas primena vakarykštį malonumą.
Jaunoji prisiekinėja savo vyrui: „Imu tave savo vyru ir prisiekiu visada būti tau ištikima: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas!“
Mano vyras ir vėl paima mano ranką ir stipriai suspaudžia. Pažvelgiu į jį. Jis šiltai man nusišypso, uždeda dar vieną savo ranką, taip įkalindamas mano delną tarp savųjų. Nenulaikau jo žvilgsnio. Nuleidžiu akis. Ko dabar vertas mano žodis? Ko verta mūsų santuoka? Jis – per geras žmogus, kad taip su juo elgčiausi. Tuo pačiu žinau, kad tai nebuvo paskutinis kartas, nes vos nuleidžiu žvilgsnį, prieš akis matau save ir jį, vakarykščiame lietuje, godžiai įsisiurbusius vienas kitam į lūpas.
Jaučiu jo pirštus savyje. Ir žinau, kad esu per silpna, jog tokiems pojūčiams atsispirčiau. Jaučiuosi taip, lyg viso gyvenimo pastangomis būti gera dukra, mergina, žmona, gesinta aistra įsižiebė nebeužgesinama ugnimi.
Ir tegul sudegina jie visi mane ant laužo. Nebegaliu išsižadėti savo geismo. Nevaldomo, tikro, gaivališko geismo. Nors ir įstojau į gretas tų, kuriuos visa gyvenimą smerkiau...
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Uždrausta meilė“. Laimėtojas bus paskelbtas liepos 31 dieną.