Pačioje pradžioje priešinausi – puikiai supratau, kad mūsų santykių „sėkmės“ tikimybė yra labai maža. Bandžiau argumentuoti jam, kad neverta puoselėti iliuzijos, atstumdavau. Dar nemylėjau jo, traukė fiziškai kaip stipri asmenybė. Bet jis nepaleido. Siurbė mane į save, apgaubė dėmesiu, keldavausi ir eidavau miegoti su jo žinutėmis, atrodė gyvenam kartu. Tik virtualiai. Pasiekėme tokį atvirumo ir artumo lygį, kokio prieš tai su niekuo nesu turėjusi. O jis kryptingai kūrė vaizdinį, kad „jūs“ – tai kažkas tikra ir įmanoma.
Ir pamažu tuo įtikėjau. Pasidaviau. Įsimylėjau. Prasidėjo romanas.
Buvau jo namuose, mylėjomės jo ir žmonos lovoje, valgiau iš jų lėkščių. Niekam nematant vaikščiojom susikibę už rankų, sėdėjome apsikabinę kavinėse, svajodavom apie gyvenimą kartu. Vogdavome minutes iš dienos kad galėtume pabūti dviese. Viskas nuėjo į antrą planą – darbas, draugai, pomėgiai. Kažkur giliai viduje suprasdama, kad tai yra neteisinga, nieko negalėjau su savimi padaryti. Aklai sekiau paskui jį, praradau situacijos ir savęs kontrolę, vienintelis dalykas kurio troškau – jo. Mazochistinis polinkis atsiduoti kito globai ir leisti būti kontroliuojamai. Būdinga žmonėms, sužalotiems tėvų nedėmesingumo.
Euforija ir desperacija. Viskas susimaišė. Vieną akimirką jautiesi laimingiausiu žmogumi pasaulyje, kitą – skaudžiai teškiesi veidu į asfaltą. Jums būnant kartu šokinėji iš džiaugsmo, o jam išėjus namo susiguži ir pieši savo galvoje laimingos šeimos vaizdinį, pyksti ant jo, ant savęs, ant viso pasaulio. Taip jaučiasi narkomanai ir alkoholikai. Balansuodami tarp dviejų paralelinių pasaulių ir trokšdami vėl ir vėl užsimiršti ir pabėgti nuo realybės.
Žinojau, kad ilgai negalėsiu to tverti. Psichologai sako, kad vedusių vyrų (ar ištekėjusių moterų) romanai vidutiniškai pasibaigia po 3 metų. TREJŲ metų! Buvau šokiruota. Po 5 mėnesių tokių santykių pasakiau sau ir jam – jau nebesvarbu, kaip, bet aš noriu, kad visa ta neapibrėžtumo situacija pasibaigtų.
Jis delsė. Laukė tinkamo momento. Tikėjosi, kad pavyks gražiuoju išsiskirti su žmona. Ruošė tam dirvą. Laukdavau ir aš. Kol jis grįš iš atostogų su šeima, kol atšvęs savo, jos gimtadienį. Kol jam atsiras aiškumas dėl darbo. Laikui bėgant įtampa augo, reikėjo atomazgos.
Ir ta diena atėjo. Jis prisipažino žmonai. Ašaros, isterija, kaltinimai, grasinimai – jos reakcija jį išgąsdino. Išblaivino, sugriovė piramidę, kurios viršuje iki tol buvau aš. Jis pasirinko ją. Per vieną dieną viskas apsivertė aukštyn kojom (arba grįžo į savas vėžes).
Jis stengiasi atstatyti santykius su žmona, apsuptas palaikančių draugų ir šeimos. Susivokęs ir atlaidaujantis. Grįžęs ir doros kelią.
O aš likau visiškai viena. Sugniuždyta, sutrypta ir apgauta. „Ta, kita“, žmonos nekenčiama, kaltinama „suviliojus“ vargšą jos vyrą, kuris tiesiog pametė orientyrą. Kuriam jau atleista, o aš visam gyvenimui liksiu su pasidygėjimu žmonos vadinama „meiluže“. Tuščia vieta. Kuriai ką tik vienu rankos mostu išmušė žemę iš po kojų ir paliko vieną bandyti atgauti pusiausvyrą. Taip be galo neteisingai.
„Pati nusipelnei“ – „tolerantiškosios“, veidmainės visuomenės verdiktas. Kol viena sužalota ir vieniša siela desperatiškai blaškosi ieškodama atramos ir jos dabar vakar mylinčio vyro glėbio.
Jos vertos užuojautos. Jos yra tokios pat aukos, kaip ir išdavystę išgyvenančios žmonos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Jei vieną kartą išdavė, išduos visada?“. Tai šimtmečių senumo klausimas, kamuojantis poras visame pasaulyje. Nepaisant to, ar buvo asmeniškai patyrę neištikimybę, žmonės šiuo klausimu dažnai turi griežtą nuomonę.
Vis dėlto, pasaulis įvairus ir net ne savo noru galima pakliūti į neištikimybės pinkles. Kreipiamės į DELFI skaitytojus ir kviečiame pasidalinti savo patirtimi: ar jums teko būti išduotam ir vėliau ilgai mąstyti, ar atleisti, ar viską užmiršti vardan šeimos? O gal kaip tik buvote tas, kuriam teko įskaudinti antrąją pusę arba nežinant būti įtrauktam į tokią apgaulę?
Pasidalinkite savo patirtimi ir įdomiausios istorijos autoriui(-ei) birželio 21 d. padovanosime Vladimiro Bešanovo knygą „Leningrado skerdynės“ ir DELFI firminę gertuvę.
Rašykite el. p. piliečiai@delfi.lt su prierašu „Neištikimybė“ arba spauskite apačioje pilką mygtuką.