Net nepastebėjau, kaip pradėjome šiltai bendrauti. Viskas vyko pamažu. Jis, turėdamas žmoną ir metų neturinčią dukrą, dėl manęs pradėjo likti darbe viršvalandžius. Mūsų bendravimas išsivystė į didelę meilę arba, kaip dabar manau, tai buvo stiprus susižavėjimas.
Aš žinojau tiek, kad jis nesutarė su savo žmona, nors dukrą labai mylėjo. Darbe mes pradėjome paslapčia susitikinėti. Jis eidavo parūkyti, paskambindavo man ir paprašydavo, kad ateičiau pas jį. Mes slapstėmės, nors pastaruoju metu mūsų bendravimas tapo visiems pastebimas. Pietaudavome kartu, kartais jis mane atveždavo į darbą... Buvome apsimetėliai, nieko aplinkui nematėme.
Bučiniai, glamonės... Jis nuolat man kartodavo, kad su žmona jam labai blogai, aš tai mačiau ir pati, kadangi jis visą savo laisvalaikį leisdavo su manimi. Laikui bėgant darbe aš dėl jo pradėjau jaustis nejaukiai, kadangi jis ėmė kitiems bendradarbiams manęs pavydėti.
Neduok Dieve, mane kuris nors kolega užkalbindavo, tuoj pat kviesdavo į savo kabinetą. Iš dalies buvau pamaloninta, jaučiau, kad aš jam beprotiškai patinku! Mes daug laiko leisdavome kartu, kol nepradėjau mąstyti, ką aš po galais darau! Mums būnant kartu, jo žmona jam skambinėdavo, jis nekeldavo, o jeigu pakeldavo, išdėdavo ją į šuns dienas.
Jis kalbėjo apie skyrybas, bet tuo pačiu ir verkdavo dėl dukros – kad labai ją myli. Aš labai negerai jaučiausi, žinodama, kad griaunu jo šeimos gyvenimą. Vėliau ėmiau jo vengti, jis ėmė gerti, negrįžti namo, skambindavo man, prašydavo manęs su juo pabūti, prašymus aš ignoruodavau.
Supratau, kad taip laimės aš nesukursiu, o pati nelaiminga būdama dar ir kažkam gyvenimą sugadinsiu. Pastebėjau, kad jis nebeateina į darbą, iš kolegų sužinojau, kad pradėjo labai gerti. Aš su juo susisiekiau. Jis manęs maldavo, kad aš grįžčiau pas jį, bet negalėjau... Paaiškinau visą situaciją, paprašiau jo grįžti į šeimą ir mane pamiršti. „Tu turi dukrą, išsaugok šeimą dėl jos“, – sakiau. Jis viską neigė ir grasino, kad jeigu nebūsiu su juo, jis neturės prasmės gyventi. Man tai buvo skaudi pamoka.
Teko dėl jo palikti darbą, pakeisti gyvenamąją vietą, tačiau šiuo metu aš savimi džiaugiuosi! Mano žiniomis, jis grįžo į šeimą ir gyvena su žmona ir dukra. Aš nežinau, ar jis laimingas ar ne, tačiau nebuvo išardyta dar viena šeima.
Šia savo istorija noriu pasidalinti su visomis moterimis, kurios yra panašioje situacijoje. Niekas neturi teisės griauti svetimo gyvenimo. Taip, aš padariau klaidą, bet daugiau aš jos nekartosiu. Pati aš esu sukūrusi šeimą. Turiu vyrą ir vaikų, bet pastarasis mano poelgis manyje paliko didelę žymę, kuri dabar atsiskleidžia mano santykiuose su vyru...
Reikia susivokti laiku – didelė tikimybė, jog taip kažkam tu galbūt išgelbėsi gyvybę.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Meilės trikampis – tikriausiai sudėtingiausia figūra santykiuose. Į jį įsipainiojus sunku nenudegti, tenka rinktis – pamiršti mylimą žmogų ir oriai atsitraukti, ar paminti savo principus, o gal net ir nešioti meilužės ar meilužio etiketę. Deja, tokioje situacijoje sunku likti neapkalbėtam – kiekvienas meilės trikampio dalyvis turi savo versiją, ir ji vieną iš dalyvaujančių paverčia kone monstru. Pažįstamas jausmas? Tuomet prašome pasidalyti savo istorija.
Patarkite tiems, kurie į jį įsivėlė, kaip nenudegti, laiku pasitraukti ir kokių ženklų paisyti! Dviems jūsų padovanosime puikius prizus – po pasirinkto DELFI grupės žurnalo 3 mėn. prenumeratą!
Laimėti galite savo istoriją siųsdami el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Trikampis“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.