Pirmoji – per 45 minutes išmokyti DVIDEŠIMT PENKIS MOKINIUS? Tai yra neįmanoma. Tai paprasčiausiai NE-Į-MA-NO-MA. Aš žinau, kas yra mokslas „belenkokioje“ grupėje, protingų grupėje ir individualus. „Belenkokioje“ grupėje IŠMOKTI yra neįmanoma, ir jūs man neįrodysite kitaip. Jūs galite nugirsti kažką, gal kažkokius pagrindus įgyti, bet pilnai išmokti – ne. Aš buvau geriausias savo grupėje (t. y. gaudavau devintukus arba dešimtukus) normalioje Vilniaus mokykloje ir dabar, žvelgdamas atgal, matau, kad išėjau iš jos turėdamas dalyko PAGRINDUS. Pagalvokit galva – ar normalu, kad V I E N U O L I K A metų besimokęs mokinys turi tik pagrindus? Kartoju – aš buvau geras mokinys normalioje mokykloje, tad nuomonės, kad čia mano asmeninė problema, neprikišite. Jeigu sakote, kad toks ir yra bendrasis išsilavinimas – tai kokio galo tuos vaikus kankinti 11 metų? Tegu vidurinės mokyklos tampa vienuolikmetėmis, dešimtmetėmis, gal net devynmetėmis. Juk mokytojai giriasi, kad kas antrus metus vyksta kartojimas... Išvis, ką reiškia „kartojimas“? Kaip vyksta MOKYMASIS? Čia slypi antroji priežastis...
Antroji priežastis – „auksinius“ rezultatus duoda „AUKSINIS MOKYMAS“! Pavyzdžiu imsiu matematiką. Pradinėje mokykloje mokė neblogai, bet MAN, tai yra KONKREČIAM, INDIVIDUALIAM MOKINIUI, LAIKO NEBUVO! Nors – sprendžiu pagal pažymius – esu gana gabus mokinys (visų dalykų vidurkis buvo virš 8) ir nemažai informacijos gaudavau per pamokas, bet man vis pritrūkdavo asmeninio dėmesio, galutinio užtvirtinimo ko būtent AŠ nesuprantu. Todėl turėdavau sėdėti su mama vakarais ir ji man išaiškindavo. Neatsimenu, kiek tai užtrukdavo, gal po porą valandų per savaitę. Bet taip buvo man, o jei mokinys yra silpnesnis? Kiek laiko su juo tėvams dirbti, kurie patys po darbo nusikalę? Kiek tėvų leis sau už 20 eurų valandai samdyti korepetitorių?
Nuo 5 klasės matematikos mokymo būdai staigiai krito žemyn.
Jei pradinėje dar kažkaip esmę išaiškindavo, 5-8 klases mokiusi mokytoja tiesiog nesivargindavo net... bandyti.
Ji parašydavo uždavinį lentoje. Tada parodydavo į pirmą skaičių – „čia šitas“, parodydavo į antrą – „o jeigu čia tas“, parašydavo rezultatą – „tada lygu va tiek. Aišku?“ Mokiniai sėdėdavo apšalę... Jokio aiškinimo paprasčiausiai nebuvo. Svarbiausia buvo greitis. Tie, kas per pamoką išspręsdavo daugiausiai uždavinių, nunešdavo mokytojai ir gaudavo dešimtukus – nors jų darbai NEbuvo tikrinami, tik ar tikrai visi išspręsti. Taip pat galėjai eiti pas mokytoją klausti, bet turėjai būti greitas – kol mokytoja vienam aiškina, antras dar gali stovėti už jo su sąsiuviniu, bet trečias jau nebe, nes mokiniai nemato lentos, nuo kurios nusirašo atsakymus nuo mokinio, kuris tuo metu sprendžia ant jos. Tad droviems mokiniams gauti pagalbos – be šansų, nes reikėdavo kartais net pasiginčyti su mokytoja, jog leistų stovėti ir laukti eilėje paaiškinimo, vietoje to, kad sėdėtum suole ir nieko nerašytum, nes nesupranti arba nusirašytum nuo lentos.
Paskutinėse klasėse gimnazijoje mokytoja ne tik neaiškindavo bendrai, bet ir kiekvienam asmeniškai. Ji tiesiog parašydavo ant lentos pavyzdį ir pagal jį galėjai kaip nori gliaudyti uždavinius. Labai retai atsakydavo į klausimus. BET. Spėkite ką. Internete kybojo jos skelbimas – už 17 euriukų per valandą jūsų vaiko matematinės žinios sublizgės...
Tad ar čia mokymas? Ar čia normalu?
Trumpai dėl lietuvių kalbos – gramatikos pamoką turėjome vieną per savaitę, per kurią įrašydavome praleistas raides. Viskas! Visą kitą laiką – ką Donelaitis turėjo galvoje, kai sakė, kad saulelė šviečia. Beje, mokytoja paatviravo, kad pati egzamino neišlaikytų. Gero vardo Vilniaus gimnazija!
Vieną pusmetį fizikos pažymiai krito iki ~6 per visas klases. Bet netrukus pakilo iki 8,5 (iki dabar atsimenu)! Norite sužinoti, kaip mokytoja mus išmokė fizikos? Pasakysiu. Liepė atnešti neveikiančių telefonų (buvo tokia akcija visuotinė), ir už tai prirašė gerų pažymių. Kūrybinga, ar ne?
Mokyklos laikosi ant GABIŲ MOKINIŲ. Taškas. Ne mokytojų (kurių daugumai dzin), ne tėvų (kurie ne visada turi laiko ir žinių). Tik ant vaikų, kuriems duota. Kurie gimė imlesni net ir prasčiausiai pateikiamai informacijai. Tokia mano nuomonė.
Trečia priežastis – mokinių neprašoma suprasti. Lietuvių kalbos egzaminas – bandymas telepatiškai nuspėti, ką nori girdėti vertintojai (paklauskit savo mokytojų – patvirtins). Gali nors ir 10 gramatinių klaidų padaryti, numuš tik porą balų. Gramatika nebėra vertybė! Knygos skaitomos ne per savo prizmę, o pagal „mėlynos užuolaidos – tai lietuvių savasties praradimo gėla XVI amžiuje“. GĖDA! Istorijos egzaminą išlaikiau prasčiausiai iš visų, nes 5-8 klasėj klausimai buvo tokie: temos pavadinimas pratybose – Žalgirio mūšis 1410 metais. Pirmas klausimas: koks mūšis? Antras: kada vyko? Trečias: kas kariavo? Daugiau nieko. Todėl, kai gimnazijoje patekau į stiprią grupę, buvau apstulbęs, kiek dalykų praleidau, nežinojau jokių priežasčių, jokios laiko juostos savo galvoje. Kai bandžiau suvokti, kas vyko Europoje ir Lietuvoje tokiu pat metu, vos galva nesprogo. O anoje mokykloje turėjau gerus pažymius... Geografija – vien nesąmonės apie dirvožemių rūgštingumą, jokių sostinių (išskyrus Europos) mokymosi. Pratybose parašai kažką maždaug iš tos temos ir užskaito... Žodžiu, baisu.
Mokoma ne to, ko reikia (Italija įdomi ir naudinga pažinti ne savo dirvožemio rūgštingumu), ne taip, kaip reikia (0 aiškinimo, paklauskit bet kokio paprasto dalyko, bet NETRADICIŠKAI ir net pirmūnas neatsakys, nes yra iškalęs mintinai, ničnieko nesuprasdamas), ne tada, kada reikia (kas tam 14-mečiui tautos kančios stabai -evičiaus kūryboje) ir ne tiek, kiek reikia (galite juoktis, bet net aš sutalpinčiau dabartinę programą į mažiau metų; o ką, tegu stoja į aukštąsias 17-mečiai, 21-erių jau bus baigę, į dzarbo rynkąą greičiau įsilies, juk taaaip aktualu)
Ačiū, kas perskaitėte iki galo. Seniai norėjau parašyti, išlieti nuoskaudą, kad niekas nekeičiama, nieko nedaroma, o paskui verkiama, jog blogi rezultatai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.