Mūsų bendravimas tęsėsi ne vienerius metus, kol vieną dieną ji pareiškė, kad laukiasi. Buvo daug diskusijų bet galiausiai mums gimė nuostabi dukra. Gyvenome kartu, rūpinausi ja ir dukra, kol galiausiai ji pareiškė, kad dūsta mano sukurtame „auksiniame narvelyje“ ir susirinkusi savo ir dukros daiktus išsikraustė pas savo tėvus.
Buvo daugybė bandymų taikytis, spręsti, kaip gyventi toliau, bet viso to rezultatas – dvejus metus besitęsiantis teismų maratonas dėl bendravimo su dukra. Pirmas teismo sprendimas buvo mano naudai – šventės su dukra, kas antras savaitgalis su manimi. Po to prasidėjo skundai, laikinos apsaugos priemonės, teismo sprendimo nesilaikymas, atrodo, vien tam, kad kuo rečiau galėčiau matyti savo dukrą. Buvau pasiruošęs viskam, siūliau pinigus, darbą, nuosavą būstą, bet ką, kad tik suminkštinčiau jos širdį ir galėčiau kuo dažniau matyti savo dukrytę. Negelbėjo niekas.
Vienus advokatus keitė kiti, po vieno teismo sekė kitas. Kreipiausi į antstolę, bet panašu į tai, kad visi Lietuvos įstatymai yra bejėgiai prieš motinos teisę per dukrą keršyti man. Padėkite, patarkite, nejaugi tėvas yra nieko vertas ir net nuoširdžiai norėdamas rūpintis savo dukra jis yra „niekas“ prieš beribę motinos vienvaldystę?
Tik noriu suteikti savo dukrai tai, ko ji yra verta – meilę, rūpestį, geresnę ateitį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Jūsų istorija – panaši? Norite pasidalyti patarimais? Paprieštarauti? Parodyti kitą panašių patirčių pusę? Rašykite mums el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.