Ne kartą ir pats esu viešai pasisakęs apie nedideles nuolatines išmokas bedarbiams, todėl kad darbo rinkoje yra didžiulė diskriminacija.
Tame straipsnyje kalbama apie tai, ką esu rašęs ir aš, kad žmogui, kuriam virš 40 metų, labai sunku rasti darbą, ypač regionuose. Negalima neigti tokio dalyko. Ypač diskriminuojamos moterys. Pasirodo, kad tai priklauso net nuo to, turi jį vaiką ar ne... Čia yra nenormalu, manau. Ji augina vaiką, pilietį sau ir valstybei. Ji tikisi, kad po to vaikas bus naudingas Lietuvai, ogi pasirodo, kad darbdaviams tai neįdomu... Po to jie stebisi, kad yra sunku rasti darbuotojų. Po 20–40 metų su tokiu požiūriu išvis nebus jokių darbuotojų, nes visi dirbs ir galvos, kaip gi čia pragyventi iki kitos algos.
Toliau straipsnyje kalbama apie jaunimo nedarbą. Ekspertė teisi, jaunimas labai dažnai keičia darbus. Tačiau pasigedau statistikos, ką jie dirba ir kiek laiko jaunimas užsibūna darbe. Nemanau, kad tai yra nepasiekiama informacija. Ekspertė sako, jog atsiranda klaustukas, jeigu jaunuoliai neužsibūna darbe daugiau negu mėnesį. Manau, kad galiu atsakyti į tokį klausimą.
Kiek analizavau darbo pasiūlymus Vilniuje, matau tokią situaciją. Jei kalbama apie biurus, ten reikia ieškoti naujų klientų ir mokėti keletą kalbų. Kam? Ogi, kad darbuotojas galėtu rasti klientą ir jam kažką parduoti! Viskas. Tikrai, kiek bandžiau tikrinti, gal 70 proc. darbų biuruose yra tarsi skambučių centrai. Daugiau kaip ir nieko. Jaunimas mato, kad reikia sėdėti po 8 valandas prie kompiuterio ir telefono ir skambinti, skambinti, skambinti... Toks darbas labai greitai nusibosta. Manau, todėl jauni žmonės ir neužsibūna, išeina ieškoti įdomesnio darbo. O jeigu žmogus nieko neparduoda, tai su tokiu atsisveikinama per pirmus 3 mėnesius, arba jis išeina pats dar anksčiau.
Jeigu turite kitokią nuomonę, tai irgi puiku! Būtinai paskaitysiu komentarus.