Dabar, ko gero, absoliuti dauguma ims drabstytis purvais, kad labai daug noriu ir aš atsakysiu: taip, noriu bent jau darbo nuo 8 val. iki 17 val., manau, bent tiek nusipelniau investuodama pinigus ir laiką, kurį skyriau studijoms. Kad ir kaip graudžiai beskambėtų, tikrai jaučiuosi nereikalinga, nors esu motyvuota, komunikabili ir labai noriu tobulėti kaip darbuotoja ir asmenybė, tačiau niekas man nesuteikia tokios galimybės, kadangi neturiu patirties. O patirties neturiu tik dėl to, kad Lietuvai padovanojau du vaikelius, juos auginu nieko neprašydama, nes suprantu, kad tai mano pasirinkimas niekieno kito. Bet kaip vienu metu auginti vaikus ir įgauti darbinės patirties? Paauginusi vaikus tiek, kad jie bent šiek tiek būtų savarankiški, išleidau į darželį ir pasinėriau į darbo paieškas.
Neslėpsiu, patys pirmieji darbo pokalbiai buvo labai sudėtingi, jaučiausi pasimetusi, išsigandusi ir tai man labai stipriai kišo koją. (Dalyvavau ne viename konkurse į Valstybės tarnautojo vietą.) Tačiau vėliau, kaip dzūkai sako, „užsigrūdinau“, kiekvienam darbo pokalbiui uoliai ruošiausi ir tikrai mačiau, kad darbdaviai manimi žavėjosi, tik vėliau supratau, jog mano pastangos bus bevaisės, nes konkursai į Valstybines įstaigas skelbiami tik dėl akių.
Taigi pradėsiu nuo paskutinio darbo pokalbio. Nesakysiu nei kur, nei kokioje srityje buvo ieškomas darbuotojas, tačiau išsiuntusi CV gavau kvietimą į pokalbį. Atvykau gal 10 minučių anksčiau, nes šiek tiek greičiau atvykau į vietą nei tikėjausi. Vos užlipus laiptais mane pasitiko miela moteris, kuri iš karto paklausė: ar Jūs Kristina? (vardas pakeistas). Pasakiau, kad ne ir prisistačiau, kuo esu, buvau maloniai nukreipta prisėsti ir šiek tiek palaukti, o per tą laiką susirinko ir kiti kandidatai.
Kadangi direktorius buvo užsiėmęs, teko šiek tiek palaukti, o per tą laukimo laiką, žinoma, spėjau apsižvalgyti. Kažkaip už akių užkliuvo, kad vienas kandidatas į darbo pokalbį jau ir medicininę knygelę atsinešė. (Pamaniau, kas nešasi tokius dalykus į darbo pokalbius). Tačiau netrukus pro mus praėjo tos įstaigos darbuotojas ir jie, kandidatas ir darbuotojas, kaip seni bičiuliai, ėmė šnekučiuotis su tuo pačiu kandidatu, kuris tą medicininę knygelę buvo atsinešęs. Nepaisant to į pokalbį ėjau iškelta galva, optimistiškai nusiteikusi ir pokalbis tikrai buvo pavykęs. Atsakiau į visus klausimus, niekur nesusikirtau, manau, pasirodžiau tikrai geriau nei gerai. Po kelių dienų gavau atsakymą, kad pasirinktas kitas kandidatas, tačiau vis dar kirba viduje, kad tai būtent tas su medicinine kortele. Nepykstu, tikrai nuoširdžiai linkiu jam sėkmės darbuose, nes žinau, kaip sunku tą darbą rasti.
Kitas atvejis dar įdomesnis, konkursas taip pat Valstybinėje įstaigoje, nors net nepavadinčiau to konkursu... Kadangi labai noriu dirbti nuolat seku darbo skelbimus, juos peržiūriu po penkis kartus per dieną ir jei randu bent vieną sau tinkamą ar bent iš dalies tinkamą, visada siunčiu CV. Taigi vieną pirmadienį, kaip ir kiekvieną rytą, įsijungiau darbo skelbimus ir labai nustebau pamačiusi, kad yra naujas skelbimas, kurio įdėjimo data atgalinė t. y. rodo, kad skelbimas įdėtas penktadienį, nors aš tikrinau ir penktadienį, kai baigėsi darbo laikas, to skelbimo nebuvo. Ai, pamaniau, maža ką, gal darbuotoja nespėjo įdėti penktadienį, nors turėjo tai padaryti, tad įdėjo pirmadienį atgaline data. Keista, kad skelbimo galiojimas buvo lygiai septynias dienas, kadangi įdėtas atgaline data tai jau galiojo tik keturias. Išsiunčiau gyvenimo aprašymą, žinoma, jokio kvietimo į pokalbį negavau, bet pernelyg ir nesitikėjau. Ir tada, po kelių dienų susitikau pažįstamą, kuris prasitarė, kad jo kitas pažįstamas įsidarbino toje darbo vietoje ir priimtas į ją buvo būtent tą penktadienį, kada ir turėjo pasirodyti skelbimas. Ką galiu pasakyti, jeigu Alytuje neturi dėdės ar tetos, užimančių aukštas pareigas, tai darbą susirasti bus labai labai sunku. Žinoma, aš tikiu, kad rasiu ir nenuleidžiu rankų, tačiau tas „švogerizmas“ labai stipriai erzina.
O dar kur nuolatiniai verksmai, kaip yra sunku Valstybės tarnautojams, kad dirba už varganus atlyginimus, tai kodėl tada, sakykite, garbūs Ponai, visos tos vietelės „užkaltos“ saviems?