Sutapimas ar ne, tačiau toje ugniagesių brigadoje dirbo mano draugo pusbrolis. Atvykęs į eismo įvykio vietą, jis iškart pažino mūsų automobilį. Kaip vėliau mums pasakojo, niekas netikėjo, kad mus pavyks gyvus nuvežti net iki ligoninės...
Ligoninėje mane kelis kartus operavo. Reanimacijoje pragulėjau ne vieną mėnesį. Draugas taip pat ilgą laiką praleido ligoninėje. Pasveikęs kartu su mano artimaisiais budėdavo prie manęs. Po kiek laiko mano būklė ėmė gerėti, atgavau sąmonę. Tačiau... Mano kūnas buvo smarkiai sužeistas... Aš jį labai sunkiai valdžiau... Gydytojai sakė, kad įvyko stebuklas vien dėl to, kad aš pabudau iš komos. Turėtų įvykti dar vienas, kad pradėčiau normaliai judėti. Žinoma, tikimybė buvo ... Bet kiek kartų gyvenime kartų gali įvykti stebuklai? Retai... Labai retai...
Medicinos personalas, artimieji dėl manęs labai stengėsi, padarė viską, ką galėjo. Tačiau stebuklas kaip neįvyko, taip neįvyko... Panirau į gilią depresiją. Buvau perkelta į kitą skyrių. Prognozės buvo blogos. Nesustodama verkiau, nenorėjau gyventi. Mane bandė palaikyti artimieji, draugas, medicinos personalas, tačiau tai nepadėjo. Galiausiai visi nustojo tikėti manimi, draugai aplankydavo rečiau ir rečiau, kol liko tik mano tėvai ir draugas... Draugas kasnakt nakvodavo šalia manęs ant palatos grindų miegmaišyje. Ačiū, kad medicinos personalas jo neišvydavo...
Tačiau viskas apsivertė vieną dieną. Ligoninėje jau buvau ne vieną mėnesį, po kelių dienų mane turėjo išsiųsti į reabilitaciją. Tądien mano draugas, kaip ir kasdien, budėjo prie manęs. Aš mačiau, kad jis kažkoks neramus. Kažkas jam vis skambindavo į mobilų telefoną, tačiau jis numesdavo ragelį, galiausiai visai išjungė telefoną. Man sakė, kad darbo reikalais skambina, bet jis nenori dabar kalbėti.
Tuomet palatos tarpduryje išdygo draugo mama. Draugas akivaizdžiai susinervino. Supratau, kad tai ji vis skambino. Ji buvo susirūpinusi savo sūnumi, kad jis visą laiką praleidžia su manimi ligoninėje, kad visai pamiršo savo gyvenimą. Jie susiginčijo. Nenorėdamas, kad aš ką girdėčiau, draugas savo mamą ištempė iš palatos. Iš koridoriaus sklido jų abiejų ginčai. Girdėjau, kaip, ėjusi man suleisti vaistų, sesutė juos bandė apraminti. Trumpam šūksniai nutilo. Sesutei pravėrus duris į palatą, draugo mama iš koridoriaus į mane metė pilną pasibjaurėjimo žvilgsnį: „Ir dėl šitos luošės tu pasiryžęs paaukoti savo gyvenimą?! Juk ji nieko verta! Net vaikų pagimdyti nesugebės, o tu gal visą gyvenimą jai pampersus keisti ruošies?“
„Tu man – nebe mama“, – pasakė draugas ir užvėręs palatos duris atsisėdo pas mane į lovą. Jis apkabino mano sulysusį kūną... Abu verkėme. Ilgai verkėme...
Iki tos dienos draugas kasdien tobulino mano kūną – jį mankštindavo, masažuodavo. Ragindavo mane patikėti, kad aš vėl galiu judėti. Tačiau aš netikėjau. Buvau praradusi viltį, kad kada pasveiksiu. Bet po jo mamos žodžių mano viduje įvyko kažkoks lūžis. Vėl atgavau norą gyventi. Dėl savęs, dėl draugo, dėl jos, kad įrodyčiau, kad ji klysta... Nuo tos dienos ėmiau intensyviai įsivaizduoti, kaip mes vėl su draugu šokame. Juk taip mėgdavome tai daryti...
Užtrukome ne vieną mėnesį, kai pagaliau pradėjau vaikščioti be specialių vaikštynių. Tai prilygo stebuklui. Kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro su draugu su dar didesniu užsidegimu dirbome. Praėjo ne vieni metai, ir aš galiu vėl viena vaikščioti. Galite patikėti? Aš vėl vaikštau, galiu šokti! Na ir kas, kad judesiai dar nėra labai tikslūs, na ir kas, kad kiekvieną dieną kankina beprotiški kūno skausmai. Bet aš vėl šypsausi! Ir kai niekas nebetikėjo manimi, įvyko stebuklas! Tikėkite! Jei stebuklai neatkeliauja į Jūsų gyvenimą, susikurkite juos patys!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Gyvenime ne visada viskas klojasi taip, kaip labiausiai norisi. Deja, būna situacijų, kurios ilgam sugniuždo, priverčia abejoti kitais, savimi ir tuo, kuo tikime – iš vėžių išmuša netikėta ligos diagnozė, skaudžiai nutrūkę santykiai, ar kita nelaimė, po kurios reikia atsitiesti. Atėjus Velykoms – atgimimo šventei – prašome Jūsų pasidalyti istorija, kaip atsitiesėte po sunkių patirčių, rado atramą, kuri į gyvenimą padėjo pažvelgti naujai.
Galbūt netikėtai atradote tikėjimą? Susapnavote Jums svarbų sapną? Pamatėte jums svarbų ženklą, kuris padėjo? Pasidalykite savo istorija ir įkvėpkite tuos, kurie dar tik ieško atramos.
Vienam Jūsų atiteks leidyklos „Alma Littera“ knyga „Bėgimas ir maratonas“, kuri puikiai tiks norintiems pavasarį pradėti bėgioti! Savo mintis galite siųsti pilieciai@delfi.lt su prierašu „Patirtis“ arba spausdami čia.