Tuo metu papildomai užsiėmiau filmavimu, todėl lakstant paskui „žvaigždes“, į privačius vakarėlius ar iškilmingas puotas, kad ir po keleto parų be miego, rodydavau gerus rezultatus tuometiniame darbe. Galbūt mano užsispyrimas būti pirmai man suteikė visus šansus įgyvendinti savo svajonę – bent jau aš taip maniau. Iš tuometinių vadovų gavau pasiūlymą mokytis žemės ūkio mokslo ir, dar būdama abituriente, atlikti praktiką kaip agronomė praktikantė. Pasiūlymas pasirodė tarsi padėtas ant lėkštutės – visgi, tai buvo mano svajonė. Nedvejodama sutikau ir tik dabar supratau, kad tai buvo pernelyg naivu.
Laukdama naujojo sezono labai stengiausi sužinoti, išmokti ir suprasti daugiau apie tai, kas vyksta žemės ūkyje. Nesiekiau parodyti dirbtinio susidomėjimo, nes man iš tiesų, nuoširdžiai, tai buvo įdomu. Prasidėjus darbams buvo sunku ne tik emociškai, bet ir fiziškai, nes laukė ir svarbūs egzaminai, stojimas į aukštąją mokyklą. Iš pat pradžių neturėjau aiškaus dienotvarkės grafiko – atrodo, vaikštai po laukus ir ieškai to, apie ką pats net nenusimanai, o gal net nebuvai girdėjęs. Galvojau, gal tai tik pradžia, gal reikia laiko įsivažiuoti.
Tačiau viskas apsivertė, kai pajutau, kad jau praėjo ne vienas mėnuo, o dienotvarkės ir užduočių vis dar nėra. Per ilgą laiką sužinojau labai mažai, kartais darbas atrodė visai ne pagal specialybę. Emociškai buvau palūžus – jaučiausi kaip našta, nuolatinis stresas iššaukė net penkis nerimo priepuolius, kol supratau, kad per daug įdedu savęs, o mainais nieko negaunu.
Puikiai prisimenu dieną, kai su ašaromis akyse atėjau prie buvusios vadovės ir pasakiau, kad nebegaliu čia tęsti praktikos. Liūdniausia buvo tai, kad pažadai buvo gerokai didesni nei skurdi patirties ir žinių realybė. Vis prisimenu jos žodžius: „Svarbiausia, nebijok klysti ir klausti, nes tik iš klaidų ir atsakymų susideda gyvenimo patirtis.“ Tai pasakė vienintelis žmogus, kuriam esu be galo dėkinga už suteiktą galimybę, rūpestį ir paramą. Tą pačią dieną turėjau pokalbį ir su pagrindiniu vadovu, kuris žadėjo vėl ištaisyti situacija, bet ir ši istorija baigėsi tuo, kad po savaitės išėjau su ašaromis akyse pro darbovietės vartus... Man aplinkiniai vis sako, kad per daug prisirišau prie vietos ir žmonių.
Emocijų sūkuryje galvojau, kad nerasiu praktikos pagal specialybę, mąsčiau mesti mokslus ir permąstyti, ar teisingu keliu einu. Tai buvo tikrai sudėtingas laikas – vien dėl sutryptos motyvacijos keliauti tolyn. Tęsdama mokslus išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą į kelias praktikų vietas. Vieną dieną netikėtai sulaukiau skambučio iš žmogaus, kuris kuria didelius projektus, siekdamas puoselėti tvarią aplinką.
Jo pasiūlymas buvo išdėstytas paprastai ir aiškiai: „Suteik man galimybę tave išmokyti, nes aš matau, kad tu sugebi gerokai daugiau nei ištransliuoji.“
Eina jau ne pirmas mėnuo, kai mokausi ir dirbu, bet vis prisimenu tą istoriją. Svarstau – tai buvo pasekmė didelio naivumo ar per didelių pažadų?