Vienas buvo mano dėstytojas, na, o kitas... tiesiog jo brolis. Jie abu labai panašūs ir kartu skirtingi. Vienas nuolat susirūpinęs, kaktą suraukęs, šypsenos neišspaus, mielo žodžio nesulauksi, šelmiškai akies nemirktelės. Tik darbas, pareiga, mokslas.
Kartais taip ir laukdavau, kad riktelėtų šūkį: „Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis!“
Jo brolis, nežinau, kuo jis tada vertėsi, retsykiais užbėgdavo į mūsų muzikos kalvę. Priešingai nei dėstytojas, visada būdavo laimingas ir visiems plačiai šypsodavosi.
Vienas išliko atmintyje tiesiog kaip dėstytojas, o kitas lyg viesulas tiesiu taikymu įsiveržė į mano jaunystę ir paliko neišdildomą pėdsaką visam gyvenimui.
Dėstytojo brolis visad žavėjo
Nedidelėje studijoje įsitempusi stovėjau prie lango, stebėjau, kaip dėstytojas suraukęs kaktą varto natas, o akies krašteliu žiūrėjau į jo brolį, jau keletą minučių vaikštinėjantį po langais.
„Ten jūsų brolis po langais mindžikuoja“, – nedrąsiai pasakiau, kai pamačiau besižiojantį kažką sakyti dėstytoją.
Buvau priblokšta. Dėstytojas pradarė langą, broliškai, gal net labiau kaip eilinis gatvės vaikėzas, sušvilpė, riktelėjo studijos numerį ir vėl sustingo prie fortepijono. Netrukus įėjo Jis.
„Man posėdis, palauk manęs čia, o, kad nebūtų liūdna, busima muzikė praves tau muzikos pamoką“, – tarė kaip visada rimtai ir išėjo.
Priėmiau tai kaip įsakymą ir sparčiai priėjau prie fortepijono. Dėstytojo brolis kelis kartus bakstelėjo į klavišą.
„Tai kur slepiasi ta nata do?... Padėsi surasti?“ – linksmai paklausė ir atitraukė kėdutę.
Sunku pasakyti, kas tuo metu dėjosi manyje. Mintys lėkė šuoliais, svarsčiau, ar elektrą tarp mudviejų tik įsivaizduoju, ar ji – tikra. Kelios sekundės, kol priėjau prie fortepijono, išsitęsė į minutes, įtampą tarp mūsų galėjai peiliu pjauti. Tik ta įtampa nebuvo bloga...
Dėstytojo brolis buvo jaunas ir turėjo tokio neįtikėtino pasitikėjimo savimi, kuris iškart pakerta kojas. Jau senokai pakirto ir man, iki tos susitikimo akimirkos buvau kadaise apie jį ir pasvajojusi... Todėl tą dieną viskas atrodė pusiau kaip sapnas.
Atsisėdau, atsargiai paliečiau klavišą, vieną kitą, trečią, netrukus užuodžiau švaraus, namais kvepiančio vyro kvapą ir pajutau po pažastimis jo delnus. Sustingau – tai jau buvo tikra, o ne dviprasmiška. Prasmė buvo aiški ir viena. Aš neišsigalvojau.
Seksas ant fortepijono
Iš pradžių sėdėjau susikausčiusi, kad, neduok Dieve, ko nors ne taip nepadaryčiau. Neduočiau ko ne taip suprasti dėstytojo broliui. Bet po truputį atsipalaidavau.
Aš skambinau, o jis darė tai, ką daro patyręs ir vyresnis vyras. Nebuvau medinė, kai supratau, kad jis rimtai, atsakiau tuo pačiu. Su dėstytojo broliu pajutome ir suradome vienas kitą, o aš dar sugebėjau kažką ir paskambinti.
Nežinau, ar yra kam tekę mylėtis, skambant gyvai muzikai? Jei turi pinigų, galima nusisamdyti muzikantus, bet tai vulgaru. Visai kas kita, kai savo jausmus kaitini pati skambindama fortepijonu. Skambinau kažką iki tol pačios negirdėto ir neskambėjusio...
Tai – vienkartinė ir nepakartojama širdies muzika, kurią įamžinus penklinėje išeitų kūrinys „Fortepijono solo dėstytojo broliui“.
Bet muzika kaip paukštė – laiku nepagauta ir neįkalinta partitūroje tiesiog nuskrenda ir nebegrįžta.
Kaip ir viskas šiame pasaulyje, taip ir gama turi pradžią ir pabaigą.
Atsakymas grąžino į realybę
„Niekada negalvojau, kad tas muzikos pasaulis taip sužadina aistras, – sušnibždėjo dėstytojo brolis ir tik po visko nuėjo patikrinti, ar užrakintos durys. – O, tikiuosi, pašalinių mūsų koncerto klausytojų nebuvo.“
Taip linksmai tarstelėjo pamatęs, kad durys buvo atrakintos. Visą kūną nupylė karštis. Nors studentų gyvenime dar ne tokių dalykų pasitaiko, bet vis viena nemalonu, jei kas buvo kyštelėjęs galvą ir stebėjo.
Vis dar audrinama ką tik patirtų jausmų išdrįsau pasiūlyti kur nors atsigerti kavos. Mažvaikė, kvaila nepatyrusi studentė! Ar tu galvoji, ką ir kam siūlai? Tokias mintis įskaičiau jo nustebusiose, tankiai mirksinčiose akyse ir išgirdau atsakymą: „Tu ką, mieste daug pažįstamų, dar namo negrįžus žmona viską žinos.“
Tai buvo skaudi, bet reali tiesa, grąžinusi ant žemės ir palikusi mažą viltį, kad dėstytojo brolis teigiamai prisimins muzikos pamoką.
Sukrečianti žinia
Po kurio laiko aplinkybės ir savijauta taip susiklostė, kad teko pasidaryti nėštumo testą. Jis buvo teigiamas.
Kilo pikta mintis – gimdyti, pasidaryti tyrimus, ataskaitą apie tėvystę įteikti dėstytojo brolio žmonai, jam pačiam į rankas įduoti kūdikį, paimti už parankės ir išsivesti...
Kur? Pas močiutę į kaimą? Studentų bendrabutį? Mažą studiją? Ar truputį pastumti jo žmoną ir apsigyventi jo namuose? Neverta, nes išdavęs vieną išduos ir kitą. Be to, mano gyvenime jau buvo atsiradęs bendraamžis studentas vaikinas, tai galėjo būti ir jo. O jeigu taip? Kur tais laikais dėtis jaunai merginai su vaiku?
Viską apmąsčiusi susitvarkiau. Kūdikio nusprendžiau neturėti. Ir muzikos mokslų nebaigiau, nes kuo toliau, tuo jie man labiau asocijavosi su dirigavimu laidotuvių orkestrui ar muzikos mokytojos darbu atokiame miestelyje.
Dar daug metų po to
Toliau – nieko ypatingo. Darbas, nieko bendro neturintis su muzika, vedybos, nuolat nepatenkinta anyta, vyras, su kuriuo susilaukėme dviejų vaikų, kasdieniai rūpesčiai, kasmetinis poilsis Turkijoje ir trumpi vienadieniai pašliaužiojimai Palangoje. Paprastas gyvenimas mieste, kuriame mokiausi muzikos ir kadaise susipažinau su dėstytoju ir jo broliu.
Retsykiais tai vieną, tai kitą iš jų matydavau mieste, bet jie manęs nepastebėdavo. Neprisimindavo eilinės studentės, kuri kartu su linksmuoju broliuku ieškojo natos do. Kas kartą sutikusį dėstytoją pagarbiai jam linkteldavau, o pamačiusi jo brolį...
Emocijos vėl užvirdavo. Kartais nemalonios, kai prisimindavau siaubingą savo, kaip moters, patirtį po to susitikimo, o kartais – romantinės, kai prisimindavau tik mūsų nuotykį...
Įvairūs jausmai apimdavo, matant jį iš toli, o kai likimas vėl suvedė, viskas išėjo dar kitaip.
Kartą jis užėjo į įstaigą, kurioje aš darbuojuosi. Jam reikėjo užpildyti nesudėtingą paraišką. Ne kartą teko pastebėti, kad vyrams daug lengviau suvilioti svetimą moterį, nei užpildyti elementarų raštelį.
Stebėjau iš šalies, kaip jis vargsta prie to popieriuko. Neiškenčiau ir priėjau.
Situacija apsivertė
„Natą do buvo lengviau rasti, nei anketą pildyti?“ – tyliai paklausiau.
Ir vėl tas tankus akių mirksėjimas. Jis ne iš karto suprato, ne iš karto prisiminė, juo labiau ir aš suaugusi atrodžiau ne taip, kaip studentavimo laikais. Kai prisiminė, padovanojo plačią šypseną, paprašė padėti užpildyti anketą. Šį kartą jis pakvietė išgerti kavos.
Sutikau, bet tik dabar, tuoj pat, pietų pertraukos metu ir šalia esančioje kavinukėje. Akys ir šypsena išliko nepakitusios, bet nuo jo nebedvelkė tas malonus namų ir tvirto vyro kvapas. Aš jau nebe studentė, jis – nebe mano dėstytojo brolis, tai pasikalbėjome atvirai ir nuoširdžiai apie viską.
Net prikišau jam savo pirmąjį nėštumo testą. Atsakymas pribloškė: „Reikėjo gimdyti ir atnešti, būtume užauginę.“
Taip ir nesupratau, ar jis rimtai, ar pajuokavo. Vos susivaldžiau, neįspyrusi po stalu į jo vyrišką vietą.
Baigiantis pietų pertraukai, jis pasiūlė kur nors nueiti po darbo. Atsakiau jo paties žodžiais: „Jūs ką, mieste daug pažįstamų. Dar nespėjus pareiti namo vyras viską žinos.“
Pasiunčiau jam oro bučinį ir net neatsigręžusi nuėjau. Jis nebeturėjo prieš mane tokios vidinės galios kaip tada, prieš „n“ metų, kai besąlygiškai paguldė mane ant fortepijono.